Prof. A. Maziliauskas: kiekvienas iššūkis atveria naujas galimybes

240

VDU Žemės ūkio akademijos kancleris prof. Antanas Maziliauskas, iki 2019 m. ėjęs A. Stulginskio universiteto rektoriaus pareigas, baigė antrąją vadovavimo kadenciją. Dešimt metų savo mokslinę, tarptautinę, strateginę bei derybinę patirtis paskyręs agrokrypčių studijų ir mokslo aplinkos stiprinimui, paskutiniąją savo darbo dieną A. Maziliauskas sutiko trumpai prisiminti drauge su akademine bendruomene nueitą kelią bei pasidalyti įžvalgomis apie Lietuvos žemės ūkio ir VDU Žemės ūkio akademijos ateitį.

Kaip VDU Žemės ūkio akademija šiandien atrodo analogiškų regiono aukštųjų mokyklų kontekste? Kokius naujus iššūkius universitetams prognozuoja Europos gyvybės mokslų universitetų asociacija, kurios valdybos narys Jūs esate?

 Kaimyninėse Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje situacija šiuo metu labai panaši kaip ir pas mus – visi turime modernias studijų ir mokslo bazes, ir visur norisi turėti daugiau studentų.

Bet Europoje yra ir priešingų tendencijų. Tarkime, Austrijos gamtos išteklių ir žemės ūkio, Čekijos gyvybės mokslų universitetai per pastaruosius penkerius metus gerokai išaugo. Mat abiejų šių šalių teisinė bazė įpareigoja valstybės lėšomis mokyti visus to pageidaujančius. Austrijoje šiuo metu yra tiek daug studentų, kad stokodami auditorijų universitetai netgi priversti nuomoti kino teatrų sales.

Tačiau Europoje unikaliausias ir mums labiausiai sektinas pavyzdys – į pirmąjį pasaulio trejetuką patenkantis žemės ūkio ir maisto srityje besispecializuojantis Vageningeno universitetas Nyderlanduose. Tiesa, ten buvo žengtas labai svarbus žingsnis į vieną centrą integruojant universitetą ir mokslinių tyrimų institutus. Panašią mintį prieš kelerius metus turėjome ir mes, tačiau Lietuvoje jos įgyvendinti, deja, nepavyko.

Vageningeno universitetui tai padėjo tapti labai stipriam atliekant mokslo tyrimus, kuriant bei įgyvendinant labai įdomias, modernias studijų programas, kurių turinio ašis – biotechnologijos, bioproduktų kūrimas iš žemės ūkio žaliavų. Jaunų žmonių susidomėjimas šiais dalykais ir trauka į Vageningeno universitetą yra didžiuliai.

Europos gyvybės mokslų universitetų asociacija šiuo metu aktyviai diskutuoja apie tai, kad sparčiai besivystantis pasaulis iš profesionalų reikalauja vis platesnės aprėpties kompetencijų, todėl ribos tarp siaurų specializuotų studijų programų ima nykti. Kai kurias programas jau esame permodeliavę ir VDU ŽŪA. Tai turės būti daroma ir ateityje.

Ką laikytumėte reikšmingiausiu savo nuveiktu darbu?

Nemėgstu skaičiuoti laimėjimų. Manau, nuo 2011-ųjų pragyvenome labai įdomų dešimtmetį, kuriame buvo ir įkalnių, ir nuokalnių. Manyčiau, mums pavyko atkurti universiteto prestižą, ankstesniaisiais metais buvome gerokai pasididinę ir stojančiųjų trauką. Deja, valstybės švietimo politika ir iškelti reikalavimui priėmimui į aukštąsias mokyklas pakeitė ne tik mūsų, bet visų šalies universitetų situaciją. Kai 2011 m. pradėjau eiti rektoriaus pareigas, Lietuvos universitetuose ir kolegijose mokėsi 240 tūkst. studentų. Šiuo metu jų sumažėję daugiau negu dvigubai – iki 105 tūkst.

Ši nerimą kelianti statistika rodo, kad su aukštojo mokslo politika mūsų šalyje labai negerai. Rektorių konferencijoje, Seime, Vyriausybėje – visur ne kartą esu kalbėjęs, kad negalima universitetų tiesiog įmesti į laisvąją rinką. Nė vienoje kitoje Europos šalyje tokios sistemos, kokia šiuo metu veikia Lietuvoje, nėra. Su universitetais sudaromos sutartys, universitetai savo ruožtu tariasi su socialiniais ir verslo partneriais, kiek ir kokių specialistų reikėtų, ir patys organizuoja priėmimą bei vykdo kandidatų atranką. Lietuvoje bandymas aukštajam mokslui primesti laisvosios rinkos dėsnius išbalansavo visą sistemą. Regionų vaikai, t.y. tie jaunuoliai, kurie norėtų ir galėtų studijuoti agrosektoriui aktualias specialybes, be papildomo pasirengimo į universitetą neįstoja, tarp kitų jaunuolių vis labiau populiarėja profesijos, kurių atstovų darbas yra gerokai lengvesnis palyginti su veikla žemės ūkyje. Be to, savą trauką turi ir sostinė Vilnius. Studijuoti, pavyzdžiui, ekonomikos, ten suvažiuoja 300–400 abiturientų, nors vargu ar tokiu atveju galima kalbėti apie aukštą studijų kokybę. Ir tokiam išbalansavimui kol kas nematyti jokių stabdžių.

Nuolat akcentuojate, kaip svarbu didinti VDU Žemės ūkio akademijos tarptautiškumą. Ką turite omenyje? 

Anksčiau universitetai orientavosi į vietos ir regionų problemų sprendimus. Šiuo metu visi esame bendros globalios rinkos dalyviai. Be abejo, Lietuvos aukštosios mokyklos konkuruoja ir tikriausiai konkuruos tarpusavyje, tačiau žiūrint į ateitį visų Europos universitetų akys krypsta į Afrikos kontinentą. Prognozuojama, kad potencialių studentų skaičius per artimiausius 10 metų ten pasieks daugiau kaip šimtą milijonų. Vadinasi, dėl jų bus konkuruojama globaliu mastu, todėl būtina skatinti kuo platesnį VDU ŽŪA žinomumą bei patiems kaupti tarptautinės veiklos patirtį. Džiaugiuosi, kad VDU ŽŪA mokslininkai sėkmingai dalyvauja stambiuose ES bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizon 2020“ projektuose ir dirba tarptautinėse ekspertų komandose.

Šiuo metu darbdaviai pageidauja jaunų specialistų, mokančių užsienio kalbas, gebančių darniai įsilieti į komandą ir produktyviai dirbti globaliose rinkose. Tokia patirtis įgyjama, kai žmogus nuo studijų metų yra mobilus ir komunikabilus.

Visi jaučiame, kad vis svarbesnis tampa neformalus žmonių bendravimas. Po tokio pabendravimo ateina kvietimai į užsienio konferencijas, tarptautinius projektus. Jei šiais laikais aktyviai nekaupsi tarptautinės patirties ir sėdėsi užsidaręs, net pačios geriausios tavo idėjos gali ir likti niekam nežinomos.

 Jūsų tarptautinės veiklos bagažas didžiulis. Esate Jungtinių Tautų FAO ekspertas žemės ūkio ir vandentvarkos klausimams, aktyviai dalyvaujate įvairių kitų tarptautinių organizacijų veiklose, keletą metų esate dirbęs konsultacinėse misijose Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje. Ar VDU ŽŪA iš to išlošė?

Manau, kad taip. Esu Europos gyvybės mokslų universitetų asociacijos valdybos narys ir atstovauju Baltijos bei Šiaurės šalių regionui. Ši asociacija sprendžia daug konceptualių klausimų dėl universitetų bendrų pozicijų, dėl jų prestižo kėlimo. Situacija šiuo metu tam palanki, nes įgyvendinant priimtąjį Europos žaliąjį susitarimą dėmesys agrokrypties universitetams augs, kartu didės ir šių universitetų misija.

Savo ruožtu pastebėčiau, kad mes vieninteliai tarp Lietuvos universitetų esame pasirašę vystomojo bendradarbiavimo sutartis su Alžyro bei Malio universitetais. Šiuo metu kartu su partneriais estais Alžyro universitete įgyvendiname vidinės kokybės sistemos diegimo projektą. Vyksta dalijimasis patirtimi, vyksta žinių mainai. Ne veltui sakoma, kad ir stipresnioji, ir silpnesnioji pusės bendradarbiaudamos visada turi ko viena iš kitos pasimokyti.

Be to, VDU ŽŪA aktyviai dirba atlikdama europinio lygmens ekspertinius darbus. Esame Europos inovacijų partnerystės veiklos grupės nariai, Europos Komisijos esame kviečiami į techninės paramos projektus. Visa tai neabejotinai didina universiteto žinomumą.

 Jūsų vadovavimo metu itin sustiprėjo VDU ŽŪA ir verslo ryšiai. Nuolat pabrėžiate šios partnerystės svarbą. Kodėl?

Klasikinių universitetų, finansuojamų valstybių lėšomis ir dirbančių labdaros pagrindais, pasaulyje lieka vis mažiau. Diskusijose apie universitetų ateitį, jų finansavimo modelius, pajamų struktūrą, bendradarbiavimą pabrėžiamas labai didelis verslo vaidmuo – universitetai tampa atviri, mokslas ir verslas veikia išvien. Ši partnerystė bus ypač aktuali įgyvendinant Europos žaliąjį kursą, siekiant iki 2050 m. tapti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu. Be to, universitetai tampa patikimiausiu verslo ir valstybės institucijų partneriu paneigiant pseudoekspertų platinamas melagingas naujienas.

Su Lietuvos pramonininkų konfederacija ir grupe kitų partnerių šį rudenį pasirašėme sutartį ir įsteigėme konsorciumą, kuris sutelks pajėgas įgyvendindamas iniciatyvą „Pramonės, žemės ūkio ir energetikos sektorių skaitmeninė transformacija Lietuvoje“. Tai – pirmasis mūsų šalyje didžiausius šių sričių centrus vienijantis konsorciumas, kuriuo numatoma sukurti europinio lygio ir pripažinimo skaitmeninių inovacijų centrą. Konsorciumas sieks paskatinti žemės ūkio, maisto ir kitų sektorių spartesnę skaitmenizaciją.

Kokią ateitį po dešimties metų prognozuotumėte Lietuvos žemės ūkiui ir VDU Žemės ūkio akademijai?

Esu nepataisomas optimistas ir galvoju, kad žemės ūkis išliks svarbus šalies ekonomikos sektorius, koks yra ir dabar. Tačiau ateityje turėtume daugiau biožaliavų perdirbti, gamindami aukštos pridėtinės vertės produktus. Vien šiemet Lietuva eksportavo apie 4 mln. t žaliavinių grūdų ir pagal šį rodiklį esme 18-ieji pasaulyje. Viena vertus, džiugu, kad sugebame taip puikiai auginti, nes tai liudija, kad šalyje dirba labai kvalifikuoti žemdirbių konsultantai. Tačiau šios žaliavos galėtų atverti nišą nacionalinės biopramonės vystymui. Labai norėtųsi, kad Lietuva ateityje garsėtų ne tik kaip lazerių, bet ir kaip aukštos pridėtinės vertės bioproduktų kūrėjų ir gamintojų šalis. Tikiu, kad bendrojo vidaus produkto dalis iš žemės ūkio ir maisto sektoriaus ateityje turėtų padidėti ne žaliavų, o aukštos pridėtinės vertės produktų gamybos sąskaita.

Ką dar matyčiau? Europos žaliasis kursas, siekiai tapti pirmuoju neutralaus poveikio klimatui žemynu bei perpus sumažinti žemės ūkyje naudojamų pesticidų kiekius nuošalėje nepaliks nė vieno. Prie šių naujovių nebus lengva prisitaikyti, nes gamyba privalės vykti tausojant išteklius. Tai reikalaus daug naujų žinių ir daug investicijų. Universitetas turės būti visų šių pokyčių priekyje, kurdamas išmaniųjų fermų, bearimės ar minimalaus dirbimo tiksliosios žemdirbystės technologijas, siūlydamas įvairius skaitmeninius sprendimus.

Nemanau, kad vykstant pokyčiams žemės ūkyje bus tikslinga atidėti į šalį esamas ir imti kurti naujas universitetinių studijų programas. Jau esame padarę labai daug, todėl programas reikėtų koreguoti bei tobulinti jų viduje, pasitelkiant visas įmanomas naujoves.

Turite labai daug įvairių profesinių patirčių. Kaip planuojate jas realizuoti? 

Bet kokį pokytį gyvenime visada traktuoju kaip naują augimo galimybę. Ir ši nuostata iki šiol pasitvirtina. Matau save projektinėje, ekspertinėje veikloje, kuri tikiuosi, pasitarnaus VDU ŽŪA, „prisitraukiant“ stambius tarptautinius projektus. Postą palieku ramus, aplink save matau daug jaunų, imlių žmonių, kurie ir yra akademijos ateitis. Neabejoju, kad ši ateitis bus orientuota į aukštesnę tyrimų ir studijų kokybę, į tarpusavio ir tarptautinį bendradarbiavimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rodyti visus komentarus