Bernardas Brazdžionis

Garbės daktaras / Honorary Doctor (Suteiktas vardas 1994-03-09)

Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – poetas, kritikas, vaikų literatūros rašytojas, Poezijos pavasario laureatas, Kauno ir Pasvalio miestų garbės pilietis, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III ir I laipsnio ordinais. 1989 m. Popiežius Jonas Paulius II apdovanojo poetą medaliu „Pro Ecclesia et Pontifice“, o 1998 m. – aukščiausiu Vatikano pripažinimo ženklu – Vatikano Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu. 1994 m. jam įteiktos VDU garbės daktaro regalijos.

Poetas gimė 1907 02 14 Stebeikėliuose, Pumpėnų valsčiuje. 1929 m. baigęs Biržų gimnaziją įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Po studijų mokytojavo, nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ leidykloje, redagavo žurnalus „Ateities spinduliai“ (1932–1940 m.), „Pradalgės“ (1934–1935 m.), „Dienovidis“ (1938–1939 m.). 1940–1944 m. ėjo Maironio literatūros muziejaus vedėjo pareigas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo lietuvių išeivijos kultūriniame gyvenime. 1947 m. suredagavo lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“. 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Bostone, dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi. 1955 m. persikėlė į Los Andželą ir tais pačiais metais iki 1972 m. redagavo žurnalą „Lietuvių dienos“. 1961–1965 ir 1980–1983 m. pirmininkavo Lietuvių rašytojų draugijai.

Eilėraščius pradėjo skelbti dar būdamas gimnazistu. Išleido eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“ (1926), poemėlę „Verkiantis vergas“ (1928). Poezijos rinkinyje „Amžinas žydas“ (1931) išryškėjo esminis kūrybos  bruožas – religinė problematika, eschatologiniai motyvai. Joje krikščioniškųjų Rytų ir Biblijos simbolika, liturginė atributika derinama su urbanistiniais įvaizdžiais, aukštasis stilius su žemuoju, gausu folkloro stilizacijų, tradicinių gamtos motyvų. 1939 m. valstybinę premiją pelniusiame rinkinyje „Kunigaikščių miestas“  ir kitoje šio laikotarpio kūryboje skelbiamos universalios biblinės tiesos, ryški žmogaus būties prasmės tematika; vyrauja retorinė stilistika, itin didelis dėmesys skiriamas melodikai. Nacių okupacijos laikotarpio poezijoje vyrauja pavergtos tautos likimo tema. Išeivijoje išleistuose eilėraščių rinkiniuose „Svetimi kalnai“ (1945), „Šiaurės pašvaistė“ (1947), „Didžioji kryžkelė“ (1953), „Vidudienio sodai“ (1961), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989) patriotinė patetika derinama su jausminga nostalgija, lyriniais gamtos motyvais. Parašė ir politinės tematikos satyrinių eilėraščių ciklą „Vaidila Valiūnas“ (1982). Rinkinyje „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ pakiliai reiškiamos Atgimimo idėjos. Poetas rašė ir vaikams – Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido žaismingas poezijos knygas, tarp kurių paminėtinos „Mažųjų pasaulis“ (1931), „Drugeliai“ (1934), „Vyrai ir pipirai“ (1938), „Meškiukas Rudnosiukas“ (1939).

Mirė 2002 07 11 Los Andžele. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Parengta pagal VDU bibliotekos informaciją.