N. ir G. Urbonai: VDU yra reta išimtis iš kitų universitetų

224 1

Menininkai su mokslininkais ir inžinieriais bando spręsti globalius pasaulio iššūkius ir kartu kurti ateitį. Savo veiklose jie derina įvairių mokslų žinias: nuo filosofijos, meno iki dirbtinio intelekto. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vizituojantys profesoriai, Masačusetso technologijos instituto (JAV) tyrėjai, menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai dalijasi tarptautinėmis geriausių pasaulio universitetų praktikomis.

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į tarpdiscipliniškumą įgijus tarptautinio darbo patirties?

Dar 1993 m. mes įsteigėme tarpdisciplininio meno platformą „Jutempus“ ir esame suorganizavę daugybę tarptautinių projektų, kuriuose dalyvavo menininkai ir mokslininkai, be to, beveik penkerius metus dėstėme Norvegijos mokslo ir technologijos universitete (NTNU). Kai pradėjome dirbti Masačusetso technologijos institute (MIT) 2009 metais, mūsų požiūris į tarpdiscipliniškumą buvo jau susiformavęs.

Daugelis žino, kad MIT yra stipriausias technologijos institutas pasaulyje, tačiau ne visi žino, kad didelis dėmesys ten skiriamas humanitarikai. Būtent tai padeda MIT jau keletą metų išlikti geriausiu universitetu pasaulyje. Dar 6-ame dešimtmetyje vykusio Šaltojo karo tarp sovietinio bloko ir Vakarų pasaulio metu JAV susirūpino savo technologiniu pranašumu ir suprato, kad lyderystė inžinerijoje ar tiksliuosiuose moksluose negali būti pasiekta be gero humanitarinio išsilavinimo.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie žmogaus veiklos poveikį mūsų planetai, arba taip vadinamą Antropoceną (dabartinė geologinė epocha, kuriai būdingas reikšmingas žmogaus veiklos poveikis Žemei – red. past.) ir jo sukeltos klimato kaitos problemas. Matome, kaip humanitarika ir dizainas prasmingai dalyvauja naujų mokslo šakų kūrime – nuo nanotechnologijų, dirbtinio intelekto iki neuro- ir bio- formų bei genetikos programavimo. Ir kibernetikos, ir dirbtinio intelekto projektuose svarbus vaidmuo tenka antropologijai, lingvistikai, logikai ir kitiems humanitariniams mokslams. Tarpkultūrinės žinios, meno ir dizaino patirtys tarpdiscipliniškumo dialoguose atlieka svarbų vaidmenį.

MIT dažnai susiduriame su studentais, kurie ateina iš kitų sričių – mechaninės ar kompiuterių inžinerijos, biologijos, smegenų mokslo, verslo ir vadybos – mokytis meninio suvokimo. Humanitarinis ir dizaino išsilavinimas ne tik suteikia galimybę tapti konkurencingesniais, bet ir padeda suprasti sudėtingas pasaulio problemas, kurių apmąstymui ar sprendimui neužtenka vienos specialybės žinių.

Šiuo metu, kai pasaulyje keliami itin aktualūs klimato kaitos ar gyvybės rūšių nykimo klausimai ir keičiasi mūsų požiūris į naudingas iškasenas ar energijos išteklius, vis mažiau lieka optimizmo, kad jų užteks, kol atsiras alternatyvos. Todėl vis dažniau susiejama keletas disciplinų, tarpsritinių žinių sistemų, reikalingų naujų energijos šaltinių, alternatyvų kūrimui ir inovacijai, ir apmąstymui, kaip žmonija galėtų vystytis turėdama kitokius energijos išgavimo būdus.

Čia svarbus ir gilinimasis į biologijos pasaulį, į tai, ką vadiname augančiomis medijomis. Šiais laikais norint suvokti gyvybės paslaptis vien tik biologijos žinių neužtenka, reikia humanitarikos – filosofijos, antropologijos, ir pagaliau, dizaino žinių. Per pastaruosius dešimt metų mes stebime stiprias konvergencijas tarp skirtingų disciplinų. Dizainas ir menai jungiasi su inžinerijos, gamtos ir gyvybės mokslais. Anksčiau MIT architektūros mokykla tarsi turėjo dizaino monopoliją, joje studijas rinkosi architektai, dizaineriai, menininkai. Dabar kuriasi daug naujų dizaino pakraipos studijų tiesiogiai su menu nesusijusiose mokyklose: inžinerijos, smegenų tyrimų ir net verslo. Tai rodo dizaino ir menų studijų būtinybę ir gebėjimą naujai iškylančias problemas spręsti pasitelkiant dizaino ar meninio tyrimo žinias.

Praėjusiais metais tarpdisciplininių sprendimų ieškojote Venecijos bienalėje, kuruodami projektą „Pelkių mokykla“. Dabar ji yra įsikūrusi VDU. Kokių specialybių studentams šia tema skaitote paskaitas ir vedate seminarus?

„Pelkių mokyklos“ projektas buvo gana netikėtas, ypač architektūros bendruomenei Lietuvoje. Daugelis šį sumanymą turbūt įsivaizdavo kaip tiesioginį susirūpinimą landšafto problema. Mes pasiūlėme pasigilinti į pelkę kaip į metaforą ar modelį, kurį pasitelkę galėtume mąstyti apie architektūros ir pedagogikos ateitį. Tokiu būdu norėjome išprovokuoti hibridinių praktikų atsiradimą, kur apsijungia keletas tarpsritinių žinojimų.

„Pelkių mokyklos“ projekte dalyvaujantys kitų šalių universitetų architektūros, menų, dizaino ir humanitarikos dėstytojai bei studentai kartu kūrė tarpdalykiškumo lauką, kurį galėjo patirti ir studentai iš Lietuvos. Po sėkmingo pristatymo sulaukėme kvietimų toliau plėtoti „Pelkių mokyklą“, skaityti paskaitas, rengti seminarus ir laboratorijas Pekino, Honkongo, Venecijos, Milano, Vytauto Didžiojo ir kt. universitetuose. Mus kviečia ne tik architektūros, dizaino ar meno krypčių, bet ir kitų sričių studijų centrai: teko skaityti paskaitas filosofijos, antropologijos, urbanistikos, socialinių mokslų studentams.

„Pelkių mokykla“ siūlo hibridinio mąstymo modelį, kuriuo remiantis galima kalbėti ir apie kibernetiką, pelkes pristatant kaip tam tikrą technologinę sąsają, ar adaptyvias smegenis, galinčias generuoti simbiotines jungtis tarp įvairių sferų – gamtos, žmogaus, kosmotechnikos ir kosmopolitikos.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje aukštųjų mokyklų programos dar nėra pakankamai orientuotos į hibridinį mąstymą ir tarpdisciplinines praktikas. Bet džiugu, kad šį pavasarį „Pelkių mokykla“ persikėlė į Vytauto Didžiojo universitetą, kur vedėme seminarą filosofijos, menų, miesto tyrimų ir kitų specialybių studentams. Dirbtuves rinkosi tyrėjai, kuriems suprantamas tarpdiscipliniškumas. VDU yra netikėta išimtis tarp visų Lietuvos universitetų.

Daugelis pasaulio universitetų jau seniai atsisakė mokslų skirstymo į fizinius, tiksliuosius ar humanitarinius, siekia bendradarbiavimo. Mokslo ateitis yra hibridiniai mokslai ir studijos. Kokia praktika taikoma MIT?

Mūsų supratimu, šiais laikais tradicinis studijų skirstymas yra labai ribojantis. Juk neįmanoma šių dienų įvairialypes ir išsišakojančias problemas suvokti, spręsti ar svarstyti remiantis vienos disciplinos logika. Reikalingas renesansinis matymas, ar taip vadinamas amfibinis žinojimas – sugebėjimas laisvai nardyti tarp disciplinų.

MIT studijų modelis yra grindžiamas tiksliųjų ir humanitarinių mokslų integralumu. Šis požiūris įgyvendinamas nuo pat pirmosios pakopos studijų. Jaunuoliai, nuo paauglystės žaidžiantys kompiuterinius žaidimus ir svajojantys tapti robotikos ar dronų specialistais, MIT įgyja meninio žinojimo, kritinio mąstymo, todėl į savo discipliną gali grąžinti ir kritinę perspektyvą, estetines, socialines, etines dimensijas. Jauniems žmonėms tai padaro didžiulį poveikį ir postūmį formuojant asmenybę. Jie suvokia, kad ateities inžinerijos, robotikos ar kompiuterių mokslų vystymasis nėra prasmingas, jei tose technologijose nebus jautrumo aplinkai, estetikai ar socialiniam teisingumui.

Norint tapti MIT studentu, nepakanka būti matematikos ar chemijos olimpiadų nugalėtoju. Šalia to vertinama lyderystė visuomeniniuose judėjimuose ir bendruomenių kūrime, socialinė antreprenerystė, multikultūrinės ir estetinės patirtys.

Remiantis technologijų, verslo ir akademinio pasaulio ekspertų tyrimais, teigiama, kad 85 procentai darbinių funkcijų, kurios egzistuos 2030 metais, šiandien dar nėra atsiradusios. Koks vaidmuo tenka vaizduotei kuriant naujas profesijas?

Vaizduotė – esminė sąvoka ir mene, ir technologijų kūrime ar pedagogikoje. Mūsų manymu, dizainas ir menai – tai filosofija, tik reiškiama per medžiagą ir įkūnijama fizinėse formose. Įsivaizdavimo ir vaizduotės reikia ne tik norint atspėti naujas sritis, profesijas ar disciplinas, kurių reikės iššūkių kupinoje netolimoje ateityje. Vaizduotė reikalinga čia ir dabar, norint tą ateitį kurti. Priešingu atveju mes tik pasyviai lauksime, kol ją sukurs kas nors kitas, kol ateitis ateis savaime. Juk negalime pasyviai laukti, kol išseks energijos šaltiniai, išnyks gyvybės rūšys. Šiuo atveju humanitarika ir gali pasiūlyti kritišką aplinkos vertinimą, įsivaizdavimo įrankius ir projekcijas.

Vytauto Didžiojo universitetas susijungė su Aleksandro Stulginskio universitetu. Kaip vertinate šią integraciją?

Humanitarinių ir žemės ūkio mokslų susijungimas yra progresyvus ir kupinas potencijos žingsnis, nes jis atsako į aktualų iššūkį atkurti ryšius tarp žmogaus ir žemės kūnų, atspindi šiuolaikinę darnios aplinkos ir gerovės klausimais susirūpinusio gyvenimo tendenciją, norą kurti sveiką, ekologišką, ekosistemišką aplinką. Mes matome ir pasaulines tendencijas, kai vis daugiau žmonių, gyvenančių dideliuose miestuose, springstančiuose nuo kietųjų dalelių, smogo, transporto kamščių ir pusfabrikačių maisto, nori grįžti atgal prie žemės. Ir šiame grįžime mes matome įdomias tarpdisciplinines slinktis, kur filosofija ir humanitarika susisluoksniuoja su kibernetika, gyvybės mokslais, o socialinės organizacijos – su naujomis žemės ūkio technologijomis.

Megapoliuose aktyviai bandoma integruoti urbanistinę agrokultūrą, miesto gyvenime prijaukinti žemės ūkį. Tai daroma pasinaudojant nekonvencine žemdirbyste, žemės nealinančiomis technologijomis – hidroponikos ar aeroponikos metodais – augalus auginant vandenyje ar drėgme prisotintoje aplinkoje. Dideliuose miestuose tai yra galimybė bendruomenėms pačioms užsiauginti būtinas daržoves, sutaupant logistikos kaštus. Automatizuoti šiltnamiai integruojami į pastatų fasadų dizainą arba daržų auginimą ant stogų.  Tokius architektūrinius sprendimus galima pamatyti  net tik Pekine, San Paule ar Niujorke, bet ir daugelyje kitų miestų. Ši tendencija skatina technologines, socialines ir žemės ūkio inovacijas. Lietuviai šioje srityje galėtų daug ką nuveikti.

Kitas naujas ir įdomus reiškinys – miesto ir kaimo susiliejimas, arba bandymas kurti kaimą mieste. Taip vadinamas „rurban“ siejasi ir su sveikų bendruomenių kūrimu bei su sveikatos ir aplinkos gerbūvio puoselėjimu – skubantis, urbanistinėje aplinkoje gyvenantis žmogus gali stabtelėti, pasižiūrėti į žemę, stebėti, kas joje auga, o tuo pačiu kartu su kitais mokytis užsiauginti maisto. Taip susidaro tam tikros miestų žemdirbystės salos, kur žmonės žino, kas auga, ir gali patys užsiauginti tai, ko reikia. Tai ir žalios zonos mieste, ir oro valymo vietos. Kartu tai ir priemonė suburti bendruomenes sutankintoje urbanistinėje aplinkoje, kur būtini sustojimai, pertraukos.

Skaitote paskaitas apie pasaulio pabaigos teorijas ir domitės grybais. Kas bendro tarp grybų ir tarpdiscipliniškumo?

Po Černobylio katastrofos atsirado nauja radioaktyvumo stimuliacijos veikiamų grybų rūšis. Radiacija ne tik nesunaikino grybų – priešingai, paskatino naujos jų rūšies, kuri naudoja melanino pigmentą versdama gama spinduliuotę augimo energija, atsiradimą. Grybai – viena pirmųjų gyvybės formų, atsiradusių šioje planetoje. Tikriausiai jie bus ir paskutiniai, kurie išnyks. Posthumanistikos teorijos teigia, kad svarbus ne tik žmogus, bet ir kitos gyvybės rūšys. Vienos rūšies jokiu būdu negalime išskirti kaip pagrindinės, nes gyvybės procesuose svarbu nenutrūkstamas apsikeitimas, simbiozė ir bendradarbiavimas.

Kaip teigia mikrobiologijos žinios, žmogaus mąstymui daro poveikį virškinime dalyvaujančios žarnyno bakterijos ir įvairūs mikroorganizmai, tarp jų – ir įvairios grybų rūšys. Grybų dominavimą gerai iliustruoja pelėsis, kuris kenkia žmogaus sveikatai ir sukelia daug problemų pastatų architektūroje. Tačiau į išsiplėtojusią grybieną galima žiūrėti kaip už mūsų logikos (ar interesų) sferos ribų veikiantį žemės internetą, komunikacijos tinklą tarp kitų rūšių. Šis modelis įkvepia apmąstyti simbiozę, simpoetiką, naujas bendradarbiavimo formas. Grybai – ne tik biologinio pasaulio elementas, bet naujų technologijų kūrimo įrankis ir tarpdiscipliniškumo katalizatorius.

Komentarai

Rimantas

Man ši porelė kažkodėl primena Ostapą Benderį ir ir Naujųjų Vasiukų viziją. O jums?..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.