Mokytojo profesijos prestižui – daugiau pripažinimo formų ir paskatų

140

Didžiausias pokytis, kuris šiandien matomas mūsų šalies darželiuose, praktiškai dirbant su vaikais, yra perėjimas nuo tiesioginio ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo – aš jam sakau, rodau, o jis daro, prie proaktyvaus vaikų ugdymo – aš sukuriu žaidimui, patirtiniam ugdymuisi pažadinti skirtus kontekstus, o jis įsitraukia, žaidžia, veikia, kuria, mokosi, reflektuoja. Pasak Onos Monkevičienės, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorės, dirbančios ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos bakalauro studijų programoje Vilniuje ir Kaune, tam, kad būtų užtikrinamas ir plėtojamas kokybiškas vaikų ugdymasis, šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigoms reikia būtent įtraukius proaktyvaus vaikų ugdymo būdus įvaldžiusių pedagogų.

O kad turėtume tokių pedagogų kartą, svarbu, kad būsimasis pedagogas turėtų nuostatas sekti ugdymo praktikos kaitai aktualius tyrimus ir gebėtų pats atlikti veiklos tyrimą, t.y. išbandyti naujus ugdymo būdus, įvertindamas jų poveikį vaikų gerovei, ugdymo proceso kokybei ir vaikų pasiekimams. Toks pedagogas visuomet bus lankstus, kūrybingas bei inovatyvus.

Įgyjama kompetencija sėkmingai tvarkytis su ugdymo aktualijomis

Kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir ją rinktųsi daugiau jaunuolių, anot pašnekovės, pedagogams reikia daugiau pripažinimo formų, paskatų. Juk jie sėkmingai tvarkosi su iššūkiais užtikrinti vaikų gerovę ir orientuotis į aukštus pasiekimus, yra švietimo politikų partneriai, suteikiantys praktines vizijas strateginiams kaitos sprendimams, yra universitetų diegiamų inovacijų bendražygiai. Pedagogai ugdymo procese išlygina kai kurių strateginių dokumentų duobes, randa tinkamas išeitis problemoms spręsti, pirmieji signalizuoja apie naujus iššūkius.

O. Monkevičienė yra parašiusi daugiau nei 70 mokslinių ir 40 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Jos tyrimai ir mokslo straipsniai atliepia pasaulio tyrimų kontekste išryškėjančias naujas mokslinių tyrimų kryptis, jie taip pat yra susieti su mokslo tyrimais grindžiamų ikimokyklinio ugdymo praktikai ir pedagogų rengimui aktualių sprendimų paieška.

„Gaila, kad ikimokyklinio ugdymo srityje mokslo darbuotojų potencialas yra mažas, tad ne vienoje srityje tenka remtis tik tarptautiniais tyrimais. Šalyje pasigendu pilietinio, kultūrinio ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo krypties publikacijų, nes šioje srityje konkrečios šalies vaikų ugdymuisi poveikį turi švietimo, socialinis ir kultūrinis kontekstai, tad betarpiškai remtis užsienio tyrimais nepakanka“, – sako pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad ikimokyklinio ugdymo srityje dalis pedagogų turi turėti aukščiausią kvalifikaciją – universitetinį bakalauro ir magistro laipsnį, kad pedagogų komandos gebėtų užtikrinti inovatyvų, įtraukų, vaikų gerovę ir aukštus pasiekimus užtikrinantį ugdymosi procesą, atpažinti skirtingus vaikų poreikius ir nepalankios namų aplinkos kuriamus barjerus vaiko sėkmingai raidai bei rūpintis, kad vaikas sulauktų profesionalios pagalbos.

VDU įgyvendinama Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos programa, sudaranti galimybes pasirinkti specialiojo ir socialinio pedagogo specializacijas, užtikrina būsimojo pedagogo kompetenciją sėkmingai tvarkytis su šiomis ugdymo aktualijomis.

Ona Monkevičienė su kolege

Į pedagogiką atvedė tarnystės savo šaliai vertybės

Pačios O. Monkevičienės šeimoje mokytojų nebuvo. Bebaigiant mokyklą, ją labai domino giluminės žmogaus egzistencijos paslaptys – genetika ir psichologija. Kadangi tais metais Vilniaus universitete priėmimo į genetikos studijas nebuvo, ji pasirinko psichologiją, kuri tuo metu buvo dar labai nauja studijų programa universitete. Studijų metu puikių dėstytojų dėka atsivėrė unikalūs vaiko raidos reiškiniai, paskatinę pasirinkti edukacinės psichologijos kryptį.

Pašnekovę labiau domino tiriamasis darbas, naujų žmogaus raidos reiškinių įžvalgos. O į pedagogiką atvedė tarnystės savo šaliai vertybės. Pirmoji jos darbovietė buvo tuometinis Pedagogikos institutas, kuriame parengė disertaciją apie mokymosi negalių turinčių mokinių mąstymo raidos ypatumus ir 1988 metais apgynė psichologijos mokslų daktaro disertaciją.

„Tuo laikotarpiu Lietuva jau alsavo nepriklausomybės atkūrimo idėjomis, Pedagogikos institutas pradėjo modeliuoti nepriklausomos Lietuvos švietimo idėjas. Tuo metu buvau paskatinta prisijungti prie ikimokyklinio ugdymo kaitos darbų. Glaudžiai bendradarbiaudami su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, kartu planuodami ir aptardami veiklas bei ugdymo proceso valdymą, jau vykdėme visiškai naujos krypties – integruoto vaikų ugdymo modeliavimo tyrimus, dalyvavome nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos koncepcijos rengime. O paskui teko prisiimti atsakomybę už tai, kad koncepcijoje užprogramuota kaita tikrai įvyktų ir realiame gyvenime. Taip ir pasinėriau į ikimokyklinio ugdymo pedagogikos erdves“, – pasakoja O. Monkevičienė.

Drąsa imtis iššūkių ten, kur dar nėra jokių sprendimų

O. Monkevičienė dėstytoja dirba jau 30 metų. Akademinis darbas jai yra erdvė, kurioje galima sėkmingai derinti ikimokyklinio ugdymo kokybei, įtraukiajam ugdymui, emocinių ir elgesio problemų prevencijai, pedagogų rengimui aktualius mokslinius tyrimus. Taip pat bendradarbiauti su pedagogo profesiją pasirinkusiais jaunais žmonėmis, kartu su jais projektuoti ateities ugdymo perspektyvas, veikti šalies ir tarptautinėse darbo grupėse, modeliuojančiose inovatyvias vaikų ugdymo idėjas.

„Mano profesinis kelias – tai nuolatinių reformų, iššūkių kaitai kelias. Kai 2004 metais tapau Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja, iš karto teko įveikti naują iššūkį – pirmą kartą parengti ikimokyklinio ugdymo studijų programą tarptautiniam išoriniam vertinimui. Buvome pirmieji, kurie sėkmingai tai įveikėme ir pasitikrinome, kad programa atitinka Europos erdvėje keliamus reikalavimus studijų programoms. Dirbant katedros vedėja ir fakulteto dekane teko rengti ir koordinuoti laimėtus Europos socialinio fondo agentūros projektus, įveikiant iššūkį atnaujinti visų pedagogus rengiančių bakalauro studijų programas, pasiekti jų suderinamumo su Europinės erdvės reikalavimais, pereiti prie Europos kreditų perkėlimo sistemos, išplėtoti mentoriaus dalyvavimo pedagogų rengime teorinius-metodinius pagrindus“, – prisimena O. Monkevičienė.

Taigi kas lėmė jos profesinę sėkmę? Pasak pašnekovės, tai drąsa imtis iššūkių situacijose, kuriose dar nėra jokių sprendimų. Tikėjimas, kad nėra neįveikiamų dalykų. Bendražygių turėjimas. Komandiškumas, sprendimų paieška, diskusijomis, išbandymu grindžiamas darbas. Laisvalaikio aukojimas prasmingai veiklai.

Ką daryti, kad darbas neužgožtų šeimos interesų?

Kaip O. Monkevičienei, turint šią gausą darbų, pavyksta suderinti aktyvią akademinę veiklą su savo šeimos gyvenimu? Anot pašnekovės, jai tai pavyko. Tiesa, įtampą kartais keldavo tik laiko stokos faktorius. Teko iš darbų atkariauti laiko periodus paros, savaitės, metų eigoje, kad nebūtų užgožiami šeimos interesai.

„Žvelgdama iš laiko perspektyvos suprantu, kad abu mano sūnūs pasižymi savybėmis, kurių linkėčiau kiekvienam – imtis inovatyvių dalykų, nebijoti neapibrėžtumo situacijos diskomforto, rasti tinkamus sprendimus iššūkiams įveikti.

Dar rengdama disertaciją supratau: jei vyksti su šeima vos vienos savaitės atostogų, nesitempk su savimi pilno krepšio popierių, – įsitikinusi O. Monkevičienė. – Nepavyks nei pailsėti, nei darbų padaryti. Didėjant krūviams supratau, kad reikia prioritetizuoti ir realiai laike išsidėlioti darbus. Išmesti iš galvos tuos, kuriuos darai ne šiandien ir ne dabar. Nors ir kaip sunku, pasakyti „ne“ tam, ką atlikti tikrai nepakaks laiko. Geriausia terapija – bendravimas su mielų, įdomių žmonių grupe ar artimaisiais, kelionės ir nauji įspūdžiai jose, poilsis prie jūros nedidelėje kompanijoje, gamtininkavimas“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rodyti visus komentarus