Lyčių balansas klimato politikoje: ar yra ko pasimokyti iš Šiaurės šalių?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros doktorantė Vilija Šatienė

Kai yra formuojama klimato kaitos politika ir diskutuojama apie klimato kaitą, technologijas, atsinaujinančią energetiką, retai susimąstome – o kas gi priima sprendimus, vyrai ar moterys? Ar svarbu kas tuos sprendimus priima? Tyrimai rodo, kad priimant sprendimus vyrai dažniau akcentuoja efektyvumą, greitį, techninius sprendimus, o moterys dažniau pagalvoja apie socialinį poveikį, teisingumą, poveikį pažeidžiamoms grupėms. Todėl pagalvoti apie tai kas priima sprendimus būtina ne tik dėl socialinio teisingumo, bet ir dėl efektyvios klimato politikos formavimo.

Lyderiauja Europoje pagal lyčių lygybę

Klimato politika nėra vien tik techniniai sprendimai. Ji turi apimti socialinį teisingumą, įtrauktį ir atliepti skirtingų visuomenės grupių poreikius. Klimato kaitos poveikis nėra neutralus – jis skirtingai veikia vyrus ir moteris dėl socialinių vaidmenų ir galios pasiskirstymo. Lyčių įvairovė sprendimų priėmimo lygmenyje gali lemti, kad politika bus tinkamai orientuota ne tik į ekonominius rodiklius, bet ir į skirtingų visuomenės grupių poreikius.

Valstybės tarnautojai kasdien dirba su klimato politikos kūrimu ir įgyvendinimu. Remdamiesi savo profesine patirtimi ir žiniomis, jie ne tik rengia dokumentus, bet ir lemia, kaip politinės idėjos virsta konkrečiais sprendimais ir taisyklėmis. Kitaip tariant, jie veikia kaip tarpininkai tarp politinių tikslų ir realios politikos praktikos. Ir tai reiškia, kad jų požiūris į klimato kaitą, taip pat į lyčių skirtumus ir nelygybę, daro tiesioginę įtaką nacionalinei klimato politikai.

Įvairūs duomenys rodo, kad Šiaurės šalys lyderiauja Europoje pagal lyčių lygybę tarp darbuotojų viešajame sektoriuje. Viešasis sektorius šiose šalyse išsiskiria didesne moterų dalimi vadovaujančiose pozicijose nei privačiame sektoriuje. Tai atsispindi ir klimato politiką formuojančiose institucijose: vadovų lygmenyje situacija gana subalansuota, tarp tarnautojų moterų šiek tiek daugiau nei vyrų. Tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje klimato politikos formavimo institucijose moterys dominuoja vadovaujančiose pareigose, išskyrus Energetikos agentūrą, kur vyrai sudaro 55 % vadovų. Danijoje tarnautojų lygmenyje daugiau moterų, o vadovų lygmenyje – šiek tiek daugiau vyrų, išskyrus Transporto ministeriją, kur visos vadovės yra moterys, nors transporto sektorius įprastai laikomas vyriška sritimi. Islandijoje dauguma institucijų laikosi 40–60 % santykio, nors Kelių transporto agentūroje vyrai sudaro net 76 % darbuotojų. Suomijoje tarnautojų lygmenyje vyrauja lyčių pusiausvyra, bet vadovų lygmenyje vis dar dominuoja vyrai.

2025 m. Švedijoje, Suomijoje, Islandijoje, Danijoje ir Lietuvoje buvo pradėtas tyrimas, kurio tikslas išsiaiškinti kaip lyčių lygybė yra suprantama ir praktiškai įgyvendinama valstybinėse klimato institucijose, atsakingose už transporto ir energetikos politiką. Pirminiai tyrimo duomenys parodė, kad Lietuva pagal lyčių pasiskirstymą tarp darbuotojų klimato politikos institucijose nenusileidžia Šiaurės šalims. Tarp tarnautojų šiek tiek didesnę dalį sudaro moterys, o vadovų lygmenyje lyčių pasiskirstymas gana subalansuotas. Vienintelė išimtis – Lietuvos transporto saugos administracija, kur dominuoja vyrai. Tai rodo, kad bent kiekybine prasme esame arti Šiaurės šalių modelio. Įdomu tai, kad tokia tendencija išsiskiria iš pasaulinės praktikos, kur energetikos ir transporto sektoriai tradiciškai laikomi „vyriškais“.

Stokojama gilesnio supratimo

Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas puiku, moterų daug, lyčių balansas išlaikytas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vien skaičiai neatskleidžia galios santykių ir kas realiai priima sprendimus, kaip pasiskirsto institucinė galia ir kokios vertybės formuoja kasdienes darbo praktikas. Ankstesni tyrimai Skandinavijoje parodė, kad moterų gausa institucijose nebūtinai lemia lyčių aspektų integraciją į politiką. Todėl svarbu analizuoti ne tik kiekybinius duomenis, bet ir institucijų kultūrą, normų bei praktikų poveikį.

Istorinis kontekstas taip pat svarbus: Šiaurės šalys lyčių lygybės kultūrą formavo dešimtmečiais, remdamosi demokratinėmis tradicijomis ir socialinės gerovės modeliu. Lietuvos situacija istoriškai susiklostė kitaip. Buvimas Sovietų Sąjungos sudėtyje formaliai skatino moterų dalyvavimą darbo rinkoje, tačiau lyčių lygybė nebuvo siejama su sprendimų priėmimo galia ar vertybine refleksija. Šios istorinės patirtys iki šiol gali turėti įtakos tam, kaip lyčių vaidmenys ir autoritetas suvokiami institucijų viduje Lietuvoje.

Išnagrinėjus pagrindinius Šiaurės šalių ir Lietuvos nacionalinius klimato politikos dokumentus, rezultatai parodė, kad lyčių perspektyvos juose dažnai lieka deklaratyviame, strategijų lygmenyje ir retai perkeliamos į konkrečias priemones ar įgyvendinimo mechanizmus. Ir tai paaiškina kodėl klimato politikoje nepaisoma lyčių lygybės bei socialinių skirtumų supratimo ir aktualumo klimato krizės akivaizdoje. Tai taip pat padeda paaiškinti kodėl tiek Šiaurės šalyse, tiek Lietuvoje vis dar stokojama gilesnio lyčių lygybės ir socialinių skirtumų supratimo, nepaisant augančios klimato krizės ir jos nevienodo poveikio skirtingoms visuomenės grupėms. Klimato politika daugeliu atvejų išlieka technokratinė, orientuota į emisijų mažinimą, technologinius sprendimus ir ekonominį efektyvumą, o socialiniai aspektai laikomi antriniais. Tai riboja socialinį teisingumą, nes neatsižvelgiama į skirtingas patirtis, galimybes ir pažeidžiamumus, kurie lemia žmonių gebėjimus prisitaikyti prie klimato pokyčių.

Norint, kad klimato politika būtų ne tik techniškai efektyvi, bet ir socialiai teisinga, neužtenka apsiriboti lyčių statistikos analize. Būtina gilintis ir į sprendimų priėmimo procesus, institucijų kultūrą bei vertybes, kurios lemia, kaip politika kuriama ir įgyvendinama praktikoje. Lyčių lygybės įvardijimas strateginiuose dokumentuose savaime neužtikrina jos įgyvendinimo, ypač jei lyčių aspektai nėra sistemiškai perkeliami į konkrečias politikos priemones, finansavimo mechanizmus ir įgyvendinimo gaires. Tokiu atveju lyčių balansas rizikuoja likti deklaratyvus ir neturėti apčiuopiamo poveikio. Tik tuomet, kai lyčių lygybė tampa neatsiejama sprendimų turinio ir įgyvendinimo dalimi, ji gali virsti realia galimybe užtikrinti įtraukią, ilgalaikę ir teisingą klimato transformaciją.

Lyčių lygybės integravimo ribotumas klimato politikoje būdingas tiek Lietuvai, tiek Šiaurės šalims, todėl Lietuvos situacija šiuo požiūriu tokia pati kaip regiono, dažnai laikomo lyčių lygybės etalonu.

LMT projekto „Lyčių lygybės normos ir praktika Šiaurės ir Baltijos šalių klimato politikos institucijose: poveikis klimato perėjimui“ NR. S-NORDFORSK-24-3 viešinimas.