Kaišiadorių meras V. Tomkus: turime didžiuotis jaunąja karta

1045

Kaišiadorių meras Vytenis Tomkus ėmėsi įgyvendinti ambicingą idėją – įrengti naują modernų nacionalinį oro uostą tarp Vilniaus ir Kauno, Kaišiadorių savivaldybės teritorijoje. Kaišiadorietis jau antrą kadenciją vadovauja savo gimtam miestui – jo paties žodžiais, pagalba ir dėmesys gyventojams, socialinių problemų ir kasdieninių klausimų sprendimas yra labai svarbu, bet lygiai taip pat svarbu yra žiūrėti į priekį ir priimti drąsius strateginius sprendimus.

Kelti aukštus tikslus, jų siekti, nebijoti rizikuoti ir į viską žiūrėti plačiau – savybės, kurias V. Tomkus subrandino Vytauto Didžiojo universitete (VDU). „Nors ir atėjau iš paprastos rajono mokyklos, universitete gerai mokiausi ir niekuo neatsilikau nuo prestižinių Kauno mokyklų absolventų, o nuo antrojo semestro gaudavau ir padidintą stipendiją. Visuomet buvau atsakingas, daug kuo besidominantis, tačiau universitete subrendau kaip asmenybė – VDU labai praplėtė mano akiratį ir leido patikėti, kad labai norint ir stengiantis galima pasiekti užsibrėžtų tikslų“, – tikina jaunasis Kaišiadorių meras.

„Studijų metus norėjau išnaudoti maksimaliai, o ne praleisti veltui, todėl bakalaure studijuodamas Viešąjį administravimą dar pasirinkau gretutinę Verslo administravimo specialybę, o nuo antrojo kurso šeštadieniais pradėjau lankyti karinius vadų kursus Div. gen. S. Raštikio puskarininkių mokykloje. Vėliau studijavau teisės magistrantūroje. Taigi, baigdamas universitetą įgijau net tris specialybes ir buvo užskaityta privalomoji karinė tarnyba“, – apie aktyvias studijas pasakoja VDU absolventas V. Tomkus ir savo patirtimi dalinasi interviu.

Ar turėjote minčių užimti savo gimtojo miesto Kaišiadorių mero postą?

Jaunystėje tai atrodė tolima pozicija. Tuo metu darbas seniūno pareigose ar apskritai savivaldybės administracijoje jau atrodė įspūdingai. Iki šiol prisimenu Personalo valdymą dėsčiusios prof. dr. Irenos Bakanauskienės žodžius, jog šios srities turime mokytis tam, kad, baigę universitetą ir po kelerių metų tapę vadovais, žinotume kaip vadovauti darbuotojams ir nereikėtų vėliau mokėti didelių pinigų už privačius kursus. Tuo metu ne vieno kursioko galvoje kilo šypseną keliantis klausimas: „Kuo tokiais tapti? Vadovais jau po kelerių metų?“. Atrodo neįtikėtina, bet šie VDU profesorės žodžiai tikrai išsipildė, ir baigęs bakalauro studijas po dvejų metų (dar studijuodamos teisę magistrantūroje) tapau nedidelės įmonės, Kaišiadorių kredito unijos, administracijos vadovu, jauniausiu tarp kredito unijų Lietuvoje.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Tomkus

Kodėl pasirinkote studijuoti būtent Vytauto Didžiojo universitete?

Dar mokydamasis mokykloje paskutinėse klasėse važiuodavau į universitetų organizuojamas atvirų durų dienas. Didžiausią įspūdį paliko tuometinio VDU Teisės instituto atvirų durų dienose nuskambėjęs dr. Tado Klimo pasakojimas apie tai, kad institute mokoma pagal JAV studijų modelį, kad, skirtingai nuo kituose Lietuvos universitetuose dėstomų teisės programų, VDU teisė pradedama dėstyti tik baigusiems bakalauro studijas, turintiems akademinių žinių pagrindus ir subrendusiems asmenims. Įspūdį paliko ir tai, kad beveik pusė dalykų dėstomi kaip intensyvūs kursai anglų kalba, iš užsienio šalių atvykusių dėstytojų. Visa tai sudarė Lietuvoje veikiančio pažangaus, vakarietiško universiteto įvaizdį.

Bakalaure pasirinkote studijuoti viešojo administravimo programą. Kodėl?

Kaip minėjau, jau stodamas į universitetą žinojau, kad noriu studijuoti teisės magistrantūroje, bet iki to dar reikėjo baigti bakalauro studijas. Tuo metu, apie 1997–1998 metus, darbas valstybės tarnyboje atrodė ypač prestižinis. Privatus verslas dar daug kur tik kūrėsi, buvo bankrutavusios didelės įmonės, bankai, prasidėjo ekonominė krizė. Todėl darbas valstybės tarnyboje atrodė saugus, įdomus, prasmingas ir naujoviškas. Visa tai apėmė ir nauja viešojo administravimo programa.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Tomkus per bakalauro diplomų įteikimą. 2002 m.

Kokie gyvi prisiminimai išlikę apie studijas universitete?

Studijų pradžia buvo labai įdomi – laisvė rinktis studijų dalykus ir susidaryti tvarkaraštį, įdomios paskaitos, platus užsienio kalbų pasirinkimas, aukštas anglų kalbos mokymo lygis, nauji draugai, gyvenimas naujame mieste, daug naujų galimybių ir t. t. Didelį įspūdį darė ir tai, kad į susitikimus su politologijos studentais, universiteto bendruomene atvykdavo valstybės vadovai, Seimo nariai, ministrai, kariuomenės vadas. Tuo metu juk socialinių tinklų dar nebuvo, todėl gyvas bendravimas su aukštais valstybės politikais tikrai darė įspūdį.

Mūsų visas kursas buvo labai stiprus, tą mums sakydavo fakulteto vadovybė ir dėstytojai, buvom draugiški bei veiklūs. Teko laimė klausyti paskaitų pas tokius dėstytojus kaip prof. Liudą Mažylį (jis buvo ir mano bakalauro darbo vadovas), šviesios atminties prof. A. Prazauską, prof. R. Plečkaitį, doc. dr. P. Janauską, doc. dr. K. Antanaitį, prof. dr. K. Levišauskaitę, gretutinės specialybės dalykus dėstė puikūs dėstytojai prof. N. Pačėsa, A. Bakanauskas, J. Kvederavičius. Nemažiau įdomios buvo pasirenkamųjų dalykų paskaitos pas prof. G. Kuprevičių (muzikos įvadas), prof. R. Juknį (aplinkotyros įvadas), prof. J. Augutį (matematikos įvadas).

Studijuojant teisės magistrantūroje taip pat dirbo puikūs dėstytojai – dr. T. Klimas, doc. dr. P. Čerka, prof. E. Gruodytė ir kiti, jau nekalbant apie aukščiausios klasės vizituojančius dėstytojus iš užsienio šalių.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Tomkus su bakalaurinio darbo vadovu VDU prof. Liudu Mažyliu per Vytauto Didžiojo universiteto 30-čio šventę.

Studento gyvenimą sudaro ne tik studijos. Papasakokite savo linksmiausią nutikimą studijų metais.

Prisimenu, kad universitete visi žinojome, kuriam dėstytojui reikia laikraštį nupirkti ir padėti ant stalo prieš egzaminą (juokiasi, red. past.). Kuriozinis nutikimas įvyko ir studijuojant teisę, kuomet sausio pabaigoje tiesiai iš Tanzanijos atvykęs amerikietis dėstytojas po pirmosios paskaitos išskrido namo, nes temperatūrų skirtumas nuo +50 iki –20 °C jam buvo pernelyg didelis. Visgi, vienas įsimintiniausių įvykių – kai bendrabutyje draugai ėjo per aukštus ir rinko priešgaisrines žarnas, nes reikėjo jas sujungus per balkoną į šeštą aukštą slapta įkelti vieną žmogų.

Gyvenote bendrabutyje. Kaip ten sekėsi?

Gyvenimas bendrabutyje – galimybė greičiau susipažinti ir susirasti daugiau draugų. Visada turi su kuo eiti žaisti krepšinį, stalo tenisą ar kartu sportuoti į treniruoklių kambarį, nesunkiai gali gauti konspektų. Gyvenimas bendrabutyje nebuvo nuobodus. Aišku, kai antrame kurse pradėjome lankyti vadų kursus ir šeštadieniais reikėdavo keltis 6 val. ryte, nepatogumų kartais kildavo, bet greitai išmokau lengvai užmigti ir pailsėti nepriklausomai nuo aplinkos.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Tomkus per Karinių kursų baigimą. 2002 m.

Kokių žinių ar įgūdžių Jums suteikė studijos, kurias realiai pritaikote darbinėje veikloje?

Galiu pasidžiaugti, kad per savo karjerą galėjau pritaikyti beveik visas studijose įgytas žinias. Pradžioje dirbant ir vadovaujant įmonėms labai padėjo gretutinės Verslo administravimo specialybės žinios, vėliau beveik 10 metų dirbant teisinį darbą padėjo teisinės ir iš dalies finansų žinios, o dabartiniame karjeros etape mero pareigose teko prisiminti viešąjį administravimą bei suderinti visas kitas žinias. Galbūt dėl to, kad turėjau žinių įvairiose srityse bei norėjau jas realizuoti, nepasukau grynai teisinio darbo keliu ir nesikoncentravau tik į vieną sritį.

Manau, kad vadovas turi turėti bendrąsias žinias apie daugelį sričių, išmanyti finansus, teisę, vadybą. O kalbant apie darbą mero pareigose – kuo geriau supranti socialinę, švietimo, aplinkos, žemės ūkio ir kitas sritis, tuo geresnius sprendimus galima priimti. Pastaruoju metu netgi medicinos, biologijos žinios yra reikalingos, tam, kad nepasiklystum informacijos triukšme ir nepasiduotum kartais gražiai skambančioms, bet iš esmės klaidingoms „antivakserių“ ar panašioms idėjoms. Bet mokytis reikia visą gyvenimą, o universitete svarbu padėti tvirtus pagrindus ateičiai. Darbas valstybės tarnyboje yra labai prasmingas, atsakingas ir reikalingas, todėl tam reikia geros kvalifikacijos.

Kas paskatino darbą privačiame sektoriuje iškeisti į darbą savivaldybėje? Ir kodėl iš karto „nusitaikėte“ į mero postą?

Aš galvoju, kad į politiką, į mero ar Seimo nario pareigas galima pretenduoti tada, kai jau turi gyvenimiškos ir darbo patirties, kai supranti tas sritis, dėl kurių vėliau teks spręsti iš kitos pusės. Į mero pareigas reikia eiti ne mokytis, o jau konkrečiai dirbti ir atiduoti savo miestui bei rajonui ką gali geriausio. Kadangi privačiame versle dirbau 12 metų įvairiose srityse bei įvairiose pareigose, ten daug padariau, daug pasiekiau ir daug ko išmokau. Todėl natūralu, kad reikėjo arba kurti savo verslą, arba atiduoti duoklę savo kraštui ir valstybei.

Keistai atrodo, kai mero pareigose eilę kadencijų dirba net aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys, kai į Seimą išrenkami „šoumenai“, sportininkai ar „ant bangos pataikę“ niekam nežinomi ir savo srityse nieko nepasiekę asmenys. Tokia situacija, miesto ir rajono stagnacija sužadino tą atsakomybės valstybei jausmą, kurį įgijau studijų ir tarnybos kariuomenėje metu, bei paskatino imtis atsakomybės už savo gimtąjį kraštą.

Asmeninio archyvo nuotr. / V. Tomkus per magistro diplomų įteikimą. 2005 m.

Kaip matote ir kaip vertinate jaunąją kartą?

Jaunimas turi labai dideles galimybes, daug idėjų ir priemonių joms įgyvendinti. Sakyčiau, jaunimas pasižymi drąsa ir pasitikėjimu savimi. Kai kurie jauni asmenys dar besimokydami mokykloje pradeda kurti savo verslus, jau nekalbant apie tuos asmenis, kurie verslus sukūrė ir išvystė studijų metais. Matome pasaulinį Gretos Thunberg fenomeną ir jos įkvėptą jaunimo judėjimą „Fridays For Future“. Netgi matome daug neabejingų jaunų žmonių, kurie dalyvauja jaunimo organizacijose ir pradeda dalyvauti politinėje veikloje, nes nori būti išgirsti ir jaučia, kad tai yra įmanoma. Todėl turime didžiuotis jaunąja karta, jai netrukdyti ir jeigu galime – truputį padėti.

Ko palinkėtumėte jaunuoliui, besirenkančiam kur ir kokią specialybę studijuoti? Kokiais kriterijais būsimas studentas turėtų vadovautis?

Reikia įvertinti, kokie dalykai labiau patinka, galvoti, ką norėtum veikti ir kuo dirbti ateityje, ir svarbiausia – išlaikyti drąsą, nebijoti. Tikrai nereikia žiūrėti vien tik reitingų ar kokios specialybės populiariausios. Ar ateityje būsi geru, ar vidutinišku specialistu, kiek uždirbsi didžiąja dalimi priklauso ne nuo specialybės, o nuo asmens noro, pastangų ir įdėto darbo.

Didžiausia klaida būtų rinktis tą specialybę, kuri nėra miela, vien todėl, kad draugai ją renkasi ar tėvai spaudžia, ir po to kankintis visą gyvenimą. Nemanau, kad reikia žavėtis ir studijomis užsienyje (išskyrus pačius geriausius pasaulio universitetus), nes gerų universitetų ir puikių dėstytojų turime ir Lietuvoje. Visgi, pasirinkus studijas Lietuvoje, tikrai verta dalyvauti „Erasmus“ mainų programoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rodyti visus komentarus