Gyventi eilėraštyje, arba Pro memoria Kęstučiui Navakui

Dr. Ramūnas Čičelis, VDU Humanitarinių mokslų fakultetas

Mūsų blizgančiose, mandagiose, patogiose dienose beveik nebeliko erdvės suprasti, kad visada gali būti kitaip, nei yra dabar. Gali būti gražiai, didingai, aistringai, piktai, juokingai ir tikrai. Poetas Kęstutis Navakas tokią suvokimo galimybę teikė daugeliui, kurie iš jo rankų gaudavo neseniai išleistas knygas, jas skaitydavo ir susitikdavo literatūros vakaruose ar tiesiog užėję į svečius pas kūrėją. Baigia išnykti ne tik bohema – labai trūksta tokių žmonių, kurie savuosius gyvenimus eitų kaip literatūros kūrinius: romanus, dramas ar eilėraščius. K. Navako buvimas su mumis buvo jo prisiimtas eilėraštis, turėjęs pirmąją eilutę ir, deja, paskutiniąją. Tos eilėraščio eilutės reiškė besąlygišką ištikimybę Šeimininkui – tam, iš kurio semiamasi kūrybinių galių. Šeimininkas buvo dosnus ir kartu negailestingas, nes reikalavo nuolatinės kančios. Kęstučio Navako gyvenimas kaip eilėraštis kultūrai teikė atmintį apie šiandien nuvertintą tam tikrą žmogaus kūrinio kosminį mastelį: mažame Žaliakalnio kambaryje sukurtas eiliuotas tekstas keičia pasaulį ir Visatos struktūras labai konkrečiai ir nesunkiai – per skaitytojų patirtis. Kęstutis Navakas buvo ir yra reminiscencija apie tai, kad poezija vis dėlto yra turbūt aukščiausia kūrybos forma.

Vytauto Didžiojo universiteto studentams 2011-aisiais Kęstučio Navako vesti seminarai buvo gyvas liudijimas, jog mūsų realybės yra tokios trapios. Būdavo beveik įmanoma matyti, kaip, įpusėjus seminarui, auditoriją apgaubdavo tarsi labai trapus šydas. Kultūrinių formų Meistras Kęstutis Navakas niekad neleido to šydo suardyti ar kitaip sujaukti – pokalbiai visada rodė nuostabų saiko, beveik muzikinės harmonijos ir pusiausvyros jausmą, kurio iš seminaro vadovo atimti būdavo neįmanoma.

Skaitykime Kęstutį Navaką nors dėl to, kad „draugai nevirstų banknotais“, kad netaptume puritoniškais skeptikais ar visažiniais kostiumuočiais. Bet labiausiai dėl to, kad virš viso mūsų tik-žmogiškumo yra demiurgiška kūryba.

P.S. Asmeniškai – atleiskite, Maestro, kad tiek nedaug, taip ne laiku ir taip ne vietoje!..

Ramūnas Čičelis

Apie Kęstutį Navaką

Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas Kęstutis Navakas gimė 1964 m. Šeimyniškiuose, Utenos rajone. Aštuonerius metus jis mokėsi Ukmergės rajone, vėliau Kauno J. Aleksonio vidurinėje mokykloje. 1994-1996 metais jis rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ ir „Noriu“. 1996-2005 metais K. Navakas buvo knygyno-klubo „Septynios vienatvės“ iniciatorius, įkūrėjas ir vienas iš savininkų, 1996-1999 m. – knygyno vadovas. Čia jis surengė apie 70 literatūros vakarų.

1998-1999 m. poetas pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, o 2002-2004 m. dirbo šios televizijos laidoje „Kultūros namai“. Kęstutis Navakas taip pat bendradarbiavo savaitraštyje „Nemunas“, laikraščiuose „Kauno diena“, „Šiaurės Atėnai“, žurnaluose „Laima“, „Miesto IQ“. 2014 m. jis tapo penkiasdešimtuoju „Poezijos pavasario“ laureatu. K. Navakas išvertė nemažai vokiečių ir kitų tautų poezijos, taip pat keletą apsakymų, pjesių ir libretų. Jo poezija yra išversta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų kalbas. Poetas dalyvavo poezijos festivaliuose bei seminaruose Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje, Suomijoje, Graikijoje, Kroatijoje ir kitose šalyse.

2006-aisiais Kęstučiui Navakui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Tarp daugybės kitų jam skirtų apdovanojimų – Vyriausybės kultūros ir meno premija, „Poezijos pavasario“ premija už geriausią eseistiką, Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Atspėtos fleitos“, Maironio premija už eilėraščių knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“, literatūrinė Vlado Šlaito premija už esė knygą „Du lagaminai sniego“ ir kiti. „Metų knygos rinkimuose“ 2017 m. jis išrinktas nugalėtoju suaugusiųjų kategorijoje už romaną „Vyno kopija“. Tais pačiais metais K. Navakui buvo skirta Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija.