Gintautas Mažeikis. Karūnos virusas ir A. Camus „Maras“

Prof. dr. Gintautas Mažeikis, VDU Filosofijos katedra

Sfinkso klausimas Edipui: „kas yra tas, kuris vaikui juokingas, tėvams pavojingas, o seneliams – mirtis?“. Filosofas T. Adorno rašė, jei žinote atsakymą į Sfinkso klausimą, jūs jau pakeliui į apšvietą, į socialinę inžineriją. Tačiau kol kas karūnuotas virusas laisvai keliauja per planetą ir kiekvienai tautai kuria moralinę dilemą: „Mama, kodėl negaliu į parką, į diskoteką?“. „Vaikeli, užsikrėsi, o namuose močiutė sloguoja, žinai, kad…“ . Kokia tėvų atsakomybė šiuo atveju? Paskirstyti grėsmes? Vienam uždrausti, kad kitas gyventų! Tai ir yra moralinis sprendimas, fiziškai būtinas ir egzistenciškai prasmingas. Tai tabu, kaip „incestas“. Sėdėk namuose, kad tėvams ir seneliams nieko neatsitiktų.

Tik štai valstybė imasi šalinti šį mūsų sprendimą, sakydama, kad mes nepakankamai atsakingi, o ji – atsakingumo viršūnė. Valstybė nusavina tabu, perima „incesto“ draudimą. Ji prisiima Edipo Tėvo vaidmenį. Kiek kartų jau tai buvo… Tikėkite, kad mes geriausi! O kaip gali būti priešingai? Priešinga yra, kai mes sutariame, kai valstybė išklauso nebijančių ir drąsių sveikatos, politikos, etikos ekspertų, tada sprendžia, o jei klysta – pripažįsta ir vėl sprendžia remdamasi ekspertų sutarimu. O kuo mažiau vyriausybė ar įvairios saugumo tarybos išklauso, tuo ji labiau virsta Edipu Karaliumi, kuris naudojasi keliaujančia karūna savo Išminčiai įrodyti.

Tai antroji dilema: kiek mes galime pasitikėti vyriausybės sprendimais, kuo remiantis? O tam, kad nebūtų diskusijos dėl moralės ir politikos, vyriausybė ryžtasi išlaisvinti mus nuo moralinių ir juo labiau politinių sprendimų, kurie priverstų suabejoti jų sprendimais: „Visiems sėdėti namuose! Uždaryti sienas! Viską uždaryti! Mes čia suverenas!“. Instrumentinis protas išstumia politinį ir moralinį.

Pradžioje, kai valstybė kvietė žmones, grįžusius iš Kinijos, vėliau Italijos, duoti žodį ir būti namų karantine (save izoliuoti) 14 dienų – viskas buvo suprantama, nes remtasi protu, pasitikėjimu, susitarimu ir morale: mes jus kviečiame, jūs pažadate ir vykdote. O mes irgi kvietėme: tikrinkite, mes čia. Ir beveik netikrino. Melavo abi pusės: vieni nesitikrino ir šlaistėsi po barus, kiti jų netikrino ir sakėsi – nėra pavojaus. Dėl šių melo atvejų – viskas pasikeitė. O juk melas yra pažado ir pasitikėjimo palydovas. Būtent melas matuoja moralės tvirtumą: jei moralės neatsisakome dėl apgaviko – tada pilietija gyva, jei dėl to, kad kažkas sukčiavo, išsižadame moralinės atsakomybės – pilietija žlunga.

Ir tada net pasitikėjimas ekspertais pakimba ore: juk jų niekas nebedrįsta kritikuoti. O mes ne Kinija, ir gyvi tik kritiškai mąstančių piliečių dėka, tik dėl susitarimo! Vyriausybė, sveikatos ministras, remdamiesi pagrįstomis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, siekia draudimais didinti kontrolę: įvedant karantiną, uždarant sienas, didinant bausmes… Tačiau toks išorinis prievartos taikymas turi ir kitą pusę: pamažu griauna moralinę atsakomybę, mažina asmeninio sprendimo vertę, o ji yra ne mažiau svarbi, jei tik vyriausybė klysta. Tai demokratinės savidraudos būdas. Juk paklusimas prievartai yra baikštaus tarno, o ne oraus žmogaus sprendimas. Orus pilietis, jei mano, kad valstybė reikalauja teisingai, pats save izoliuoja, o baudžiauninkas sieloje – laukia, kada jį uždarys, o neuždarytas siautėja, bujoja. Manau, kad mūsų Lietuva dabar kryžkelėje, tarp moralumo ir nepasitikėjimo būklės. Kur ir kaip gali būti pilietiškumas viruso atveju? Pasiremsiu dviem pavyzdžiais: Alberto Camus „Maru“ ir Giovanni Boccaccio „Dekameronu“. Abu kūriniai apie kur kas baisesnę ligą: juodąjį marą.

A. Camus rašo apie marą Alžyro mieste Orane, bet apie tai, kaip maras, ne tik kaip liga, o kaip mąstymo, moralės ir jautros būdas, apsigyvena kiekvieno širdyje ir verčia pasaulį susvetimėjusiu absurdu, kaip žlunga pilietija ir kaip sunkiai po to atgimsta pasaulis. Prancūzas aprašo mąstymo kaitos etapus, kas labai panašu į mūsų karūnos virusą: „Namsargio mirtis, galima sakyti, užbaigė tą laikotarpį, pilną nerimą keliančių ženklų ir pradėjo naują, santykinai sunkesnį, kur pirmųjų dienų nuostaba pamažu virto panika“. Jis rašo, kad, tam tikrą laiką, gydytojai neįgunda identifikuoti simptomų, neatpažįsta ligos, jos eigos, klysta, visam reikia laiko. Ir tai normalu. Ir panika – normalu.

Bet kai šiandien pasaulio komentatoriai kaltina žiniasklaidą panikos kūrimu, – klysta. Išnagrinėkite, kaip plito baisiosios virusinės ligos, pavyzdžiui, ispaniškojo gripo pandemija 1918-1920 metais, ir atrasite, kad be žiniasklaidos, vien gandais panika buvo sukeliama dar didesnė: cenzūra informacijai tik pakenkė, ne padėjo. Objektyvumo ir nešališkumo siekianti žiniasklaida sumažina, o ne padidina, paniką, bet ir savanaudiškai skatina savo gaminamų žinių vartojimą. Verslas yra verslas: žinių vartojimo didėjimas – dar ne panika. Tačiau panika, pastebi A. Camus, yra tik pradžia, ir tai, kas nėra blogiausia. Blogis kyla ne iš to, kad piliečiai bijo, o tai, kad jie ima kovoti prieš kitokią nuomonę, prieš kritiką, prieš tuos, kurie bando būti objektyvūs ir savarankiški. Kitų požiūrių nustelbimas atveria vartus valdžios klaidoms. Tada ideologai skelbia, kad turime būti vieningi ir darniai paklusti jėgai, su kuria bandoma ligą numalšinti.

Po to ateina kitas klausimas: apie garbingą ir orią ligą. Kas dabar apie orumą kalba? Tik vieno kito tylus rašytojo balsas. Kai nėra orumo – niekas nenori pasiduoti „gelbstinčiam valstybės kumščiui“. Kitą įstumti galima, pačiam pasiduoti – ne. Būtent orumo nykimas verčia slėptis. Štai kodėl reikia plėsti palatas ne tam, kad būtų daugiau ligonių, o tam, kad tie, kas ten paklius, būtų nežeminami. Ten, kur žmogaus garbe ir orumu, pilietija nesirūpinama, kyla chaosas. Mes jau per daug egoistai, kad sutiktume būti žeminami. Daugeliui geriau mirtis, nei gulėti prikimštuose ligoninių koridoriuose. Štai kodėl taip būtina – nedelsiant – išplėsti ne valdžią, o etiką, moralę.

O tie, kurie paklūsta nemoraliam mūsų pavertimui konvejeriniais ligoniais – jie jau zombiai. Zombiai atsisako savo valios ir laisvės bei tik paklūsta, paklūsta. Zombiai šmirinėja gatvėse ar pakampiuose ir laukia, kol pasirodys medicininė naujiena. Tada žvėriškai puola gelbėtis. Orumo nebelieka visai, etika miršta. O mūsų visuomenė gyva orumu, ne konvejeriu. Mes turime visas galimybes dar išsaugoti etiką ir nepakliūti į Kinijos ir Italijos mėsmalę.

Kuo laisvesnė buvo visuomenė prieš tai, tuo sunkiau jai priimti ligos totalitarizmą. Karūna monarchiška ir skatina totalitarizmą: Kinija tapo geruoju pavyzdžiu. Ironizuoju. Tačiau karūna skatina totalitarizmo troškimą, o tai blogiausia, kas gali atsitikti: po švaria totalitarizmo kauke slepiasi pats purviniausias turgus: po Mao paveikslais buvo Vuhano žuvų turgus – ten viskas ir prasidėjo. Iš ligos kylantį totalitarizmą kuria zombinamos masės. Kita blogybė – fantazijos apie „dievo rykštę“. Šitos nesąmonės Kinija neturėjo: konfucianistai paprastai sako, kad jie neturi laiko šiai fantazijai svarstyti.

A. Camus pastebi, kad tariamais dievais tikintis protas yra linkęs bausti kitus, tik ne save. Jis mano, kad rykštė skirta ne mums, o „JIEMS“, nes gėrė, buvo palaidūnai, sukčiavo, valgė, kas draudžiama, nepasninkavo… Jie buvo netobuli, todėl taip ir reikia. Taip ir reikia Europos Sąjungai – Didžiajai Babelei, ištvirkėlei ir jos pakalikams, kurių pilna Vilniaus centre ir vienas kitas Kaune ir Klaipėdoje. Tada ateina piktdžiuga, pagaliau pasaulio pabaigos „maras“ ir skėriai nusileido ant pasileidėlių galvų!

Ligos totalitarizmą paprastai lydi didėjanti mistika ir apokalipsės giesmės. Visa tai ir toliau griauna pasitikėjimą, solidarumą, augina skundus, didina susvetimėjimą… Kartu su izoliacija ateina „tremtys“ – sektorizacija. Ne tokios, kaip Gulagas, ir ne pabėgėlių, ir ne lietuvių išeivija. Tik karūnos atveju – tremtis yra sektorizacija iki minimalių vienetų, iki namo ir laiptinės, kaip Vuhane, o dabar ir Milane.

Po to, rašo A. Camus, ateina mirtis ir laidotuvės. Mums dar toli iki to, bet supraskime žinią. Mirštančiųjų tampa vis daugiau. A. Camus, remdamasis istoriniais pavyzdžiais, rašo, kad tada jie rengia „kaukėtų gydytojų karnavalą per juodąjį marą; gyvųjų sanguliavimą Milano kapinėse…“, o po to kruvinas muštynes dėl vietos savo giminaičiams kapinėse. Kapinės ir laidotuvės: be giminių, maži susibūrimai šalia naujų ir naujų ir naujų ir naujų duobių. Ten prisimenamas orumas. Vaikai negali leisti tėvų laidoti be pagarbos: leido mirti perpildytų ligoninių pakampiuose, bet bijo užkasti nepagarbiai.

Kapinės ir lietuviams – paskutinioji orumo ir pagarbos vieta, neįveikiama. Stribai šaudydami partizanus to neįveikė: iš turgaus aikščių vis tiek vogė, perkasdavo ir perlaidodavo. Tikroji Antigonės (iš Sofoklio tragedijos „Antigonė“) galia, o ne kompleksas, yra gerbti artimojo palaikus. Mūsų etika taip pat yra išaugusi ant kapų. Ar savivalda pasirengusi šiam iššūkiui, kas nors svarstė šį klausimą?

Augant siaubui, toliau šneka A. Camus, didėja atbukimas ir žmonės vangiai beskaito naujienas. Alkoholis – padeda, kaip mitas apie jo išganančią galią. Mitas padeda praleisti vakarus ir naktis. Čia jau prieš Verygą. Nieko Verygai su alkoholiu neišeis. Karūna ir vynas lenktyniauja. Prancūzų filosofas rašo, kad maro metu tik girtuokliai būna linksmi. Nuo alkoholio miršta ne virusas, o zombiai, tele-zombiai. Tada jie tampa paprasčiausiais besišypsančiais kvailiais. Tiesa, kartais, bujoja. Šiandien Milane daug ką iš to, ką aprašo A. Camus, jau galima rasti, o mums iki šios apokalipsės – dar kelio galas. Italai A. Camus kalba aprašinėja zombiškumo jausmo didėjimą. Zombiai yra masė svetimų ir abejingų vienas kitam būtybių, kurios laukia ženklo apie išsigelbėjimą.

Pavieniai žmonės paklūsta valdžios instrumentams: statistikai, policijai ir armijai. Kas kartą jie pritaria išplėsti išimties būklę ir auga nepakanta likusiems laisviems, kurie dar sugeba dainuoti, groti, priimti svečius, kartu skaityti eiles, žinodami, kad jų sveikata ir jų gyvybė yra piliečio, o ne susvetimėjusios valstybės reikalas. Tik yra dar kai kas, ko nematė A. Camus, ir ką išryškina karūna: skilimą tarp ligonių ir sveikųjų. Laipsniškai skaičiai ir proporcijos išsilygina. Gimsta sergančių, persirgusių ir sveikųjų grupės. Jų pažiūra į higieną, bičiulystę, orumą esmiškai išsiskiria. Sergantieji, kaip ir AIDS atveju – nebeturi ką prarasti.

Likusiai visuomenei koronaviruso ligoniai tampa statistika, kuri sako mums apie paskirstymą, grėsmę, logistiką, standartizavimą (karantino, ligos eigos, leidimo būti tarp „sveikųjų“). Toks žvilgsnis pripratina prie „grėsmės banalumo“ (pagal analogiją H. Arendt „banalusis blogis“), prie egzistenciškai nejautrių nurodymų ir įstatymų. Tai ir yra instrumentinis, objektyvuojantis, inžinerinis žvilgsnis.

Socialinė inžinerija išstumia politiką, etiką ir poeziją. Inžinerijos šaltumą patvirtina standartizuota kūno sveikatos vertinimo sistema: mirtis blogiau nei liga, liga blogiau nei karantinas, karantinas – nei darbas namuose. Tokia vertybių sistema mirtį susieja ne su asmens orumu, ne su garbe, ne su idealais, o su konvejeriu. Tačiau ir baisiausių karų metų frontuose, apkasuose rašydavo eiles. Išgirsime ir jas. Tik ne iškart. Ligoninės skirtos tik izoliavimui ir statistikai, o ne oriai būčiai. Kadangi vaistų nėra ir tai tik sustiprina inžinerijos faktą. Grėsmės ir ligos instrumentalizavimas paverčia demokratiją daugumos diktatūra: atskirti raupsuotuosius! Tada tu pamatai visuomenės nužmogėjimą, kaip ir tie vargšai graikų valstiečiai, kurie lazdomis stumia atgal į jūrą pabėgėlius su vaikais, suvedžiotus įvairiausių politikų ir sukčių. Inžinerija instrumentalizuoja jausmus ir nebelieka teisių.

Italų Renesanso rašytojas G. Boccaccio kūrinyje „Dekameronas“ aprašo Florencijos maro dienas, kai pabėgę į provincijos dvarą miestelėnai rengia pasakojimų pasisėdėjimus. Jų metu bandoma atkurti žūstantį pasaulį, būti dievais. Jie pasakoja tai, kas svarbiausia, kad žmonių pasaulis tęstųsi: apie įprastą meilę, flirtą, pavydą, apie tuos kasdienius dalykus, be kurių gyvenimas neįmanomas. Jokių stebuklų ir jokio rojaus. Atkurti pasaulį ir reiškia atskleisti tai, kuo kasdieną alsuojame: darbu, meile, intrigomis, geiduliu, prekyba, sukčiavimu, sėkme ir pralaimėjimu. Tačiau, svarbiausia, kad jie drįsta tai daryti maro metu. Tik šitaip yra išsaugomas pasaulis. Pasaulį gelbėja ne statistika, o paskutiniai poetai.

Karūnos viruso metu taip pat galima rengti uždaras dvaro puotas, bent jau on-line, nuotoliniu būdu: šiandien turime šį pranašumą. Taip yra atkuriamas solidarumas, bendrystė, meilė, net pavydas iš meilės.