Doktorantūros studijų 30-metis VDU

Prof. habil. dr. Vytautas Kaminskas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius emeritas ir garbės profesorius

1989 m. balandžio 28 d. Lietuvos ir išeivijos mokslininkų konferencijoje „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“ paskelbtas Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo aktas. Jo legitimumas buvo patvirtintas liepos 4-ąją tuometės Aukščiausiosios Tarybos sesijoje LTSR įstatymu „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo“. Tas faktas, kad tetruko šiek tiek daugiau nei du mėnesius ir buvo pripažintas pirmojo ne tik tuometėje Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje savarankiško bei nepriklausomo nuo sovietinės valdžios institucijų universiteto statusas, neabejotinas Atkuriamosios tarybos, išrinktos per 1989 m. kovo 30 d. Kauno aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų profesorių bei mokslo daktarų (dabar habilituotų daktarų) susirinkimą, ir ypač jos pirmininko prof. Jurgio Vilemo nuopelnas. Tai – pirmasis atkurtojo universiteto istorijos fenomenas.

Deja, mažai žinoma ir apie antrąjį fenomeną – tai 1990 m. gruodžio 21 d. per Atkuriamojo senato suvažiavimą priimtas Universiteto Statutas, kuris 1991 m. pradžioje perduotas tvirtinti jau nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai. Tačiau Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto stalčiuose jis išgulėjo daugiau kaip trejus metus: Lietuvos Respublikos Seimas, kuriame po pirmalaikių rinkimų absoliučią daugumą turėjo ne Sąjūdžio remti deputatai, Statutą patvirtino 1994 m. birželio 7 d. Juo labiau keista, kai žinai, kad dalis šio Statuto nuostatų buvo įtraukta į pirmąjį Mokslo ir studijų įstatymą, kurio projekto rengimo procese dalyvavau kartu su prof. Algirdu Avižieniu ir kurį Aukščiausioji Taryba priėmė 1991 m. vasario 12 d., ir prisimeni, jog Švietimo mokslo ir kultūros komitete 1990–1992 m. dirbo keli universiteto Atkuriamojo senato nariai…

Tačiau šis straipsnis skirtas atskleisti trečiąjį fenomeną – doktorantūros studijas, kurios universitete pradėtos dar net neišleidus pirmosios bakalaurų laidos ir nepradėjus magistrantūros studijų.

Pirmųjų mokslo metų pabaigoje – 1990 m. gegužės 24 d. – Atkuriamasis senatas universiteto rektoriumi išrinko Kalifornijos universiteto Los Andžele informatikos profesorių Algirdą Avižienį. Jis pasiūlė man, išrinktam tų pačių metų gegužės 9-ąją Informatikos fakulteto dekanu, eiti prorektoriaus mokslui ir aukštosioms studijoms pareigas. Informatikos fakulteto branduolį sudarė mokslo centras „Informatika“, įkurtas 1989 m. spalio mėnesio pabaigoje Atkuriamosios tarybos ir Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo nutarimais. Būtent šio centro 15 mokslo darbuotojų, dauguma mano mokinių, nepabūgo ir kartu su manimi, paskirtu šio mokslo centro direktoriumi, iš Lietuvos mokslų akademijos instituto perėjo į tik ką atkurtą universitetą. Šis centras buvo ne tik pirmasis universiteto mokslo padalinys, bet ir vienas stipriausių pagal turimą mokslo potencialą tuometėje Lietuvoje. Tuo laiku turėjau nemenką mokslininkų rengimo patirtį – 10 mano aspirantų jau buvo apgynę mokslų kandidatų disertacijas. Be to, 1989 m. gruodžio 27 d. buvau išrinktas Atkuriamojo senato nariu. Visa tai, matyt, lėmė, kad man buvo pavesta organizuoti ir koordinuoti ne tik mokslinius tyrimus, bet ir būsimas aukštąsias studijas – magistrantūrą bei doktorantūrą.

Pirmaisiais mokslo metais universitete buvo tik du profesoriai, ėję pagrindines pareigas, – tai aš ir Povilas Zakarevičius, kuris buvo paskirtas Vadybos centro, organizavusio perkvalifikavimo studijas, vadovu, taip pat ir koordinuoti Ekonomikos fakulteto veiklą, o nuo 1990 m. gegužės 9 d. išrinktas šio fakulteto dekanu. Mokslo metų pabaigoje Atkuriamojo senato pirmininko ir pirmaisiais mokslo metais rektoriaus pareigas ėjusio prof. Jurgio Vilemo pastangomis į universitetą iš Vilniaus atėjo du fizikos mokslų daktarai (habilituoti daktarai) ir matematikos profesorius – Fizikos ir matematikos fakulteto (įkurto, kaip ir pirmasis Lietuvoje Informatikos fakultetas, 1989 m. gruodžio 27 d. Atkuriamojo senato nutarimu reorganizavus Tiksliųjų mokslų fakultetą) dekanu buvo išrinktas Gintautas Kamuntavičius, Fizikos katedros vedėju – Edmundas Kuokštis, Matematikos katedros vedėju – Raimundas Bentkus. Taip buvo sustiprintos fizikos ir matematikos mokslo kryptys, bet humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, kaip ir 1990 m. balandžio mėnesį atkurtame Teologijos ir filosofijos bei gegužės mėnesį įkurtame Biologijos fakultetuose, universitetas dar neturėjo pakankamo mokslo potencialo.

Kadangi per dvidešimt metų dirbau Lietuvos mokslų akademijos institute, gerai žinojau jos mokslo institutų, ypač humanitarinio profilio, potencialą – juose dirbo daug žymių mokslininkų, kurie dėl įvairių priežasčių, daugiausia ideologinių, nebuvo kviečiami į Vilniaus universitetą. Todėl antrųjų mokslo metų pavasario semestre kartu su rektoriumi prof. Algirdu Avižieniu pradėjome vizitus į valstybinius mokslo institutus, kuriais tapo buvę Mokslų akademijos institutai. Mūsų tikslas buvo pasirašyti bendradarbiavimo sutartis ir taip įtraukti institutų mokslininkus į magistrantūros bei doktorantūros studijas. Lūkesčiai išsipildė su kaupu – 1991 m. pavasarį buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su 11 mokslo institutų. Žymiausiems to meto humanitarams buvo pasiūlytos katedrų vedėjų pareigos: Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju buvo išrinktas Norbertas Vėlius, Istorijos – Antanas Tyla, Lietuvių kalbos – Aleksandras Vanagas, Lietuvių literatūros – Vytautas Kubilius.

1991 m. gegužės 22 d. Atkuriamasis senatas patvirtino Aukštųjų studijų – magistrantūros ir doktorantūros – nuostatus. Tad buvo žengtas pirmasis žingsnis doktorantūros studijų link. Kadangi tuo metu dar nebuvo pradėtas sovietmečių įgytų mokslo laipsnių ir vardų nostrifikavimo (pripažinimo) procesas, Atkuriamasis senatas nutarė laikytis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto profesūros sistemos – 1992 m. vasario 7 d. nutarimu ordinariniais profesoriais patvirtinti Algirdas Avižienis (informatika), Raimundas Bentkus (matematika), Viktoras Butkus (teologija), Vytautas Kaminskas (informatika), Juozas Kulys (biochemija), Vytautas Statulevičius (Matematika), Povilas Zakarevičius (ekonomika), Norbertas Vėlius (etnokultūra ir tautosaka), o ekstraordinariniais profesoriais – Gintautas Kamuntavičius (fizika), Vytautas Kubilius (literatūros mokslas), Edmundas Kuokštis (fizika), Antanas Tyla (istorija), Aleksandras Vanagas (kalbotyra). Iš šių 13 ordinarinių ir ekstraordinarinių profesorių 7 universitete ėjo pagrindines pareigas, kiti 6 – institutų mokslininkai, 10 iš jų tapo jungtinių doktorantūros mokslo krypčių vadovais.

Taip sustiprintas universiteto mokslo potencialas lėmė, kad nuo trečiųjų mokslo metų pavasario semestro buvo pradėtos jungtinės (kartu su mokslo institutais ir kitais universitetais) įvairių mokslo krypčių doktorantūros studijos. Buvo pasirinktos šios mokslo kryptys:

• etnologija (kartu su Lietuvos istorijos institutu, krypties vadovas Norbertas Vėlius, priimti 6 doktorantai);
• folkloristika (kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, vadovas Norbertas Vėlius, 7 doktorantai);
• informatika (kartu su Matematikos ir informatikos institutu, vadovas Vytautas Kaminskas, 5 doktorantai);
• istorija (kartu su Lietuvos istorijos institutu, vadovas Antanas Tyla, 16 doktorantų);
• kalbotyra (kartu su Lietuvių kalbos institutu, vadovas Aleksandras Vanagas, 14 doktorantų);
• literatūrologija (kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, vadovas Vytautas Kubilius, 14 doktorantų);
• matematika (kartu su Matematikos ir informatikos institutu, vadovai Raimundas Bentkus ir Vytautas Statulevičius, 12 doktorantų);
• molekulinė biologija, biofizika (kartu su Biochemijos institutu, Biotechnologijos institutu „Fermentas“ ir Kauno medicinos akademija (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), vadovas Juozas Kulys, 5 doktorantai);
• psichologija (kartu su Klaipėdos universitetu, vadovai Aleksandras Jacikevičius ir Justinas Pikūnas, 6 doktorantai);
• teorinė ir eksperimentinė fizika (kartu su Fizikos institutu, vadovas Gintautas Kamuntavičius, 6 doktorantai);
• vadyba (kartu su Kauno technologijos universitetu, vadovai Feliksas Palubinskas ir Povilas Zakarevičius, 6 doktorantai);
• edukologija (kartu su Kauno technologijos ir Klaipėdos universitetais, vadovė Palmira Jucevičienė, doktorantų nepriimta);
• sociologija (kartu su Filosofijos, sociologijos ir teisės institutu bei Kauno technologijos ir Vilniaus pedagoginiu universitetais, doktorantų nepriimta).

Kaip matyti, iš 96 doktorantų dauguma jų (73) buvo priimti į humanitarinių ir socialinių mokslų kryptis. Taigi Kaune buvo pradėti rengti šių krypčių mokslo daktarai. Tarp pirmųjų universiteto doktorantų rasime dabar Lietuvos visuomenei žinomas pavardes – tai Arvydas Anušauskas, Raimundas Lopata, Algimantas Kasparavičius, Antanas Smetona, Valentina Dagienė, Algimantas Šindeikis, Artūras Grėbliauskas.

Doktorantūros studijų trukmė – ne daugiau kaip penkeri metai, iš kurių pirmieji 1,5–2 metai buvo skirti studijoms, o likusieji – moksliniams tyrimams atlikti ir disertacijai rašyti. Kiekvienam doktorantui studijų programą ir atsiskaitymo būdą nustatė doktorantūros komitetas, kuris buvo sudaromas iš penkių mokslininkų ir kurio pirmininkas buvo doktoranto mokslinis vadovas. Studijų programos daktaro mokslo laipsniui gauti buvo plačios – doktorantai turėjo įgyti žinių iš pagrindinės ir vienos ar dviejų gretutinių mokslo krypčių. Disertacija buvo ginama viešame doktorantūros posėdyje, pakvietus du oponentus. Už tai, kad būtų suteiktas mokslo laipsnis, balsavę doktorantūros komiteto nariai (ne mažiau kaip keturi) pasirašydavo daktaro diplome. Šis doktorantūros studijų modelis buvo grindžiamas JAV universitetų modeliu, kurio pagrindines nuostatas į Lietuvą atvežė prof. Algirdas Avižienis. Taigi doktorantūros studijos universitete iš esmės skyrėsi nuo sovietmečio aspirantūros, kai aspirantas įgydavo naujų žinių ir disertaciją rengdavo siauroje mokslo krypties šakoje (specialybėje).

Kiekvienai mokslo krypčiai buvo sudarytos doktorantūros studijų komisijos, į kurias įėjo 10–20 žymiausių tos krypties Lietuvos ir išeivijos mokslininkų. Komisijos buvo atsakingos už doktorantūros studijų programų sudarymą, jų nariai sudarė doktorantūros komitetų branduolį. Doktorantūros studijas koordinavo Aukštųjų studijų taryba, kurią sudarė doktorantūros krypčių vadovai. Aš buvau išrinktas šios tarybos pirmininku. Dalis doktorantūros mokslų krypčių vadovų buvo mokslo premijų laureatai, vėliau dar apdovanoti Lietuvos valstybės ordinais: Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiais – profesoriai Aleksandras Vanagas (1995 m.), Vytautas Kaminskas (2003 m.) ir Antanas Tyla (2009 m.), Gedimino ordino Karininko kryžiais – profesoriai Vytautas Kubilius (1998 m.), Vytautas Statulevičius (2000 m.) ir Antanas Tyla (1999 m.), Gedimino ordino Riterio kryžiumi – profesorius Justinas Pikūnas (2000 m.).

1992 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (ministras pirmininkas fizikos ir matematikos mokslų kandidatas (dabar daktaras) Aleksandras Abyšala) suteikė universitetui teisę organizuoti jungtines doktorantūras ir teikti daktaro mokslo laipsnį 13-oje mokslo krypčių (biologija, edukologija, etnologija, fizika, folkloristika, informatika, istorija, kalbotyra, literatūrologija, matematika, psichologija, sociologija, vadyba). Šiek tiek vėliau buvo patvirtinta ir teisė teikti dar vienos krypties daktaro mokslo laipsnį – tai filosofijos. Nuo 1992–1993 mokslo metų pradžios Atkuriamojo senato pavedimu ėjau ir universiteto rektoriaus pareigas, nes prof. Algirdas Avižienis sugrįžo į Kalifornijos universitetą Los Andžele. Tad man teko organizuoti priėmimą į tas kryptis, kuriose nebuvo priimta doktorantų, koreguoti kitų krypčių doktorantų sąrašus atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus reikalavimus ir kiekvienai mokslo krypčiai skirtų stipendijų skaičių. Kai 1993 m. sausio 27 d. universiteto rektoriumi buvo išrinktas humanitaras prof. Bronius Vaškelis, buvęs Ilinojaus universiteto Čikagoje Lituanistikos katedros vedėjas ir vieną semestrą universitete dirbęs prorektoriumi pagrindinėms studijoms, jis man pasiūlė likti prorektoriumi mokslui ir aukštosioms studijoms.

1992–1993 mokslo metų pavasario semestre 13-os mokslo krypčių jungtinės doktorantūros studijose turėjome 105 doktorantus – apie 15 proc. visų Lietuvos doktorantų, nors universitete studijavo tik 2,5 proc. Lietuvos studentų. Humanitarinių ir socialinių mokslų doktorantai sudarė per 70 proc. visų doktorantų. Doktorantūros studijoms buvo skirti 23 profesoriaus pareigų etatai (42 proc. visų profesoriaus pareigų etatų universitete). Daugumą šių etatų užėmė institutų mokslininkai. Tarp pirmųjų universiteto doktorantų buvo ir sovietmečio aspirantai, nespėję parengti ir apginti mokslų kandidato disertacijas. Jie gan greitai išlaikė būtinų studijų programos dalykų egzaminus ir jau 1993 m. prasidėjo daktaro disertacijų gynimas – apginta 17 disertacijų (istorijos krypties – 12, etnologijos – 2, kalbotyros – 1, literatūrologijos – 1, informatikos – 1). Dauguma pirmųjų mokslo daktarų buvo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojai.

1993 m. gruodžio 17 d. buvo įkurta pirmoji Lietuvoje mokslo ir studijų institucijų asociacija, kurios steigėjai – Vytauto Didžiojo universitetas ir septyni valstybiniai mokslo institutai: Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos filosofijos ir sociologijos, Biochemijos, Matematikos ir informatikos bei Puslaidininkių fizikos. Šių institutų mokslininkai reikšmingai prisidėjo, kad ir toliau būtų plėtojamos doktorantūros studijos universitete – jau per pirmą doktorantūros dešimtmetį teisė teikti daktaro mokslo laipsnį išsiplėtė iki 19-os mokslo krypčių, 160 universiteto doktorantų suteiktas daktaro mokslo laipsnis (tai 2,5 karto daugiau nei tarpukario Vytauto Didžiojo universitete). Iš naujų mokslų krypčių ar šakų ypač svarbi 1998 m. gauta teisė teikti teologijos mokslo daktaro laipsnį. Tam reikėjo tiek Vyriausybės, tiek Šv. Sosto leidimų. Universitetas tapo vieninteliu valstybiniu universitetu Rytų Europoje, rengiančių teologijos bakalaurus, licenciatus (magistrus) ir mokslo daktarus. Pirmąją teologijos krypties daktaro disertaciją apgynė daugeliui Lietuvos žmonių gerai žinoma Agnė Širinskienė.

Per tris jungtinės doktorantūros studijų dešimtmečius mokslo krypčių skaičius išaugo iki 24-ių, apginta per 850 mokslo daktaro disertacijų, dauguma jų – humanitarinių ir socialinių mokslų krypčių. Metų tėkmė, deja, jau išsivedė Anapilin daugelį pirmosios jungtinės doktorantūros mokslo krypčių vadovų, kurių pastangomis trečiaisiais atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto mokslo metais buvo pradėtos visai naujo modelio doktorantūros studijos Lietuvoje.