Charakterio ugdymas kaip strateginė saugumo kryptis?

Sociologas Dr. Dainius Genys, VDU Edukologijos tyrimų instituto vyr. mokslininkas

Šiandien gyvename laikais, kai neapibrėžtumas tapo kasdienybės norma. Karas Ukrainoje, informaciniai karai, geopolitinės įtampos regione – visa tai formuoja aplinką, kurioje atsparumas nebėra vien karinis ar technologinis klausimas. Vis dažniau kalbama apie moralinį ir vertybinį atsparumą, apie pilietinės laikysenos svarbą. Tokiame kontekste aktualiu tampa klausimas: ką reiškia piliečių „charakterio ugdymas“ ir kodėl jis toks svarbus šiandien?

Charakteris – daugiau nei moralinis priedas

Vakarų švietimo tyrėjai, tokie kaip James Arthur ar Thomas Lickona, jau kuris laikas pabrėžia, kad charakterio ugdymas nėra tik papildomas užsiėmimas prie akademinių žinių. J. Arthur labiau akcentuoja charakterį kaip pilietinę atsakomybę demokratijoje, integruotą į mokyklos kultūrą. T. Lickona sistemingai plėtoja charakterį kaip moralinę visumą (žinios, emocijos, veiksmai), kuri turi būti ugdoma kryptingai. Anot autorių, tai esminė sąlyga, lemianti visuomenės sanglaudą ir demokratijos tvarumą. Jei mokyklose kalbame tik apie faktus ir įgūdžius, bet ne apie vertybes, atsiveria tuštuma. O tuštuma, kaip pastebi J. Arthur, niekada nebūna neutrali – ją užpildo kitos jėgos: cinizmas, vartotojiškumas, radikalizmas.

Tai reiškia, kad švietimas, atsisakydamas vertybinės krypties, tampa bejėgis. Jis nesugeba suteikti jaunam žmogui vidinio orientyro, padedančio atsispirti manipuliacijoms, dezinformacijai ar populizmui. Charakterio ugdymas tampa ne konservatyviu projektu, bet civilizacine būtinybe: tik turėdamas moralinį stuburą, žmogus gali atsakingai naudotis laisve.

Tarp vakarietiškų naratyvų ir istorinių traumų

Lietuvos kaip ir kitų Baltijos šalių pilietiškumo tradicija tarpsta tarp dviejų polių. Iš vienos pusės – siekiame būti vakarietiškos demokratijos dalimi, remtis integracijos, laisvės, pliuralizmo naratyvais. Iš kitos pusės – tebeslegia sunki istorinė patirtis: okupacijos, represijos, tremtys. Ši patirtis suformavo tautinį charakterį, kuriam būdinga ne demonstratyvi drąsa, o tylus ištvermingumas ir gilus vidinis atsparumas.

Švietimas čia įgyja ypatingą reikšmę. Jis tampa ne tik žinių perdavimo, bet ir tautos dvasinio stuburo formavimo priemone. Neatsitiktinai lietuvių mąstytojai, tokie kaip Stasys Šalkauskis ar Vytautas Kavolis, jau prieš kelis dešimtmečius kėlė klausimą: kokių dorybių reikia tautai, kad ji išliktų laisva? Šalkauskis akcentavo integralų ugdymą – protą, dvasią ir moralę jungiančią viziją. Kavolis siūlė reflektuoti laisvės patirtį kaip nuolatinę moralinę dramą, iš kurios gimsta atsakomybė ir kūrybinė energija.

Dr. Dainius Genys

Vyresnės kartos atstovai prisimena, kad charakterio ugdymas buvo populiarus ir sovietmečiu, anuomet „charakteris“ pozicionuotas ideologiniuose rėmuose – kaip „komunistinio žmogaus“ formavimo dalis. Tai gerokai diskreditavo pačią sąvoką: ji daug kam ėmė asocijuotis su prievarta ir indoktrinacija.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos švietimas orientavosi į „laisvą asmenybę“, kritinį mąstymą, atvirumą pasauliui. Tačiau moralinis ir dorybių diskursas liko paraštėse. Charakterio ugdymas tapo fragmentiškas – jį labiau perėmė šeima, bažnyčia, nevyriausybinės organizacijos, o ne pati švietimo sistema.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vėl girdime diskusijų apie pilietiškumą, atsakomybę, vertybes. Tačiau vis dar stokojama nuoseklios vizijos, ką reiškia „charakterio ugdymas“ lietuviškame kontekste. Ar tai taps nauja jungtis, kurioje susitiks Vakarų demokratinės vertybės ir lietuviškosios istorinės patirtys?

Kokios dorybės aktualiausios šiandien?

Kalbėdami apie charakterį demokratiškumo ugdymo kontekste, kalbame apie konkrečias savybes, kurios leidžia žmogui veikti atsakingai. Aristotelio tradicijoje jos vadinamos dorybėmis. Viešajame diskurse pilietinės dorybės dažnai minimos, tačiau neretai palydimos skeptišku atodūsiu – tarsi jos būtų skirtos naivuoliams, o „tikroji“ politika grindžiama galia, pragmatizmu ar net klasta. Stebint šiandieninius procesus mūsų politinėje padangėje, nesunku suprasti, kokia kryptis mus čia atvedė, o kokių dalykų mums trūksta lyg oro? Kuris politikos veikėjas šiandien remdamasis asmenine charizma ar išpažįstamomis vertybėmis, sugebėtų paskui save patraukti minias ar bent jau mobilizuoti didesnę grupę? Ir kokiomis dorybėmis pasižymintį žmogų mes būtume linkę sekti asmeniškai? Regint šį atotrūkį, verta svarstyti – kurių dorybių labiausiai reikia šiandien Lietuvoje?

Pilietinės drąsos – ne tik ginti šalį ginklu, bet ir atsistoti prieš neteisybę, prieš melagienas, prieš korupciją. Solidarumo – gebėjimo veikti kartu, net jei pažiūros nesutampa pilnai. Tai priešnuodis poliarizacijai ir susiskaldymui. Atsakomybės  už savo veiksmus, žodžius, už bendruomenę, už valstybę. Kritinio mąstymo – atsparumo dezinformacijai, gebėjimo atpažinti manipuliaciją. Vilties – galbūt labiausiai nematerialios, bet labai reikalingos dorybės – nes be vilties ištvermė praranda prasmę.

Šios dorybės nėra tik abstrakčios vadovėlinės tiesos. Dorybės žmogui suteikia vidinį orientyrą, padedantį oriai veikti net sudėtingomis aplinkybėmis, o visuomenei – stipresnę sanglaudą, atsparumą išorinėms grėsmėms ir tvaresnę demokratiją. Kitaip tariant, jos tampa tiltu tarp asmens gyvenimo kokybės ir visuomenės gebėjimo išlikti vieningai bei atspariai. Neatsitiktinai šiuolaikiniuose Vakarų švietimo diskursuose charakterio ugdymas dažnai siejamas su: demokratijos tvarumu (piliečio atsakomybe, įsipareigojimu bendruomenei), asmens orumu (vidine laisve, atsparumu vartotojiškumui), švietimo misija (mokykla kaip dorybių laboratorija). Taigi, charakterio ugdymas nebėra nostalgija praeičiai – tai reakcija į dabarties krizes: informacinį chaosą, poliarizaciją, individualizmo perteklių.

Kodėl tai svarbu dabar?

Geopolitinės įtampos akivaizdoje charakterio klausimas įgyja strateginę prasmę. Demokratija nėra savaime suprantama – ji gyva tik tiek, kiek žmonės pasirengę ją ginti ne tik žodžiais, bet ir laikysena. Be moralinio stuburo visuomenė tampa pažeidžiama: propaganda randa dirvą ten, kur nėra aiškių vertybinių orientyrų, o autoritarinės idėjos lengviau įsitvirtina ten, kur pilietis jaučiasi bejėgis. Todėl charakterio ugdymas šiandien Lietuvoje svarstytinas kaip nacionalinio saugumo dalis. Tai nėra vien švietimo ministerijos rūpestis. Tai – bendras kultūrinis projektas: nuo šeimos ir mokyklos iki universitetų, žiniasklaidos, politinės bendruomenės.

Šiandien, kai atrodo, kad technologijos ir ekonomika lemia viską, o mūsų politikams stinga geranoriškumo ir lyderystės, verta prisiminti paprastą tiesą: visuomenės stiprybę lemia žmonės. Ne tik jų žinios ar pareigos, bet ir jų charakteris. Kaip sugebėsime ugdyti piliečius, kurie ne tik žino, bet ir atsakingai veikia? Kaip sugebėsime išsaugoti vertybinį stuburą globalios sumaišties akivaizdoje? Atsakymas į šiuos klausimus ir yra charakterio ugdymo esmė.