Be humanitarinių dalykų neįsivaizduojama jokia mokykla

95

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Socialinio ugdymo programų grupės vadovu, istoriku doc. dr. Artūru Mickevičiumi.

Istorija – tai seniai ne tik mokslas apie praeitį. Istorija padeda suvokti ateitį – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinio ugdymo programų grupės vadovas doc. dr. Artūras Mickevičius. Humanitarinių mokslų daktaras tiki, kad taip galvoja ir vis dažniau galvos ateities istorijos mokytojai, senąjį mokslą pateiksiantys naujai, ieškosiantys balanso tarp klasikinių ir interaktyvių mokymo metodų. O kaip tarp naujovių gausos nepasiklysti, mokymosi nepaverčiant tik žaidimu, ir kuriais aspektais galėtų būti patobulinta vidurinio ugdymo bendroji programa, šiandien ir kalbamės.

Gerb. Artūrai, esate socialinio ugdymo programų grupės vadovas VDU Švietimo akademijoje. Vieni Jūsų ruošiamų būsimų pedagogų – istorijos studentai. Papasakokite, kas akcentuojama rengiant būsimus istorijos mokytojus?

Dar iki Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir VDU integracijos Vilniuje pradėti rengti dviejų dalykų mokytojai: istorijos ir pilietinio ugdymo, istorijos ir anglų kalbos, istorijos ir geografijos ir kt. Šiuo metu likusi tik viena tokia programa – istorijos ir geografijos, kitos dėl mažo norinčių studijuoti skaičiaus nebevykdomos. Sprendimas rengti mokytojus, galinčius mokyti dviejų skirtingų dalykų, manau, buvo teisingas. Mažesnėse mokyklose pedagogams neretai trūksta krūvio, tad įgyta „dviguba“ specialybė būtų naudinga ir būsimiems mokytojams, ir mokykloms.

Būsimieji mokytojai Švietimo akademijoje rašo ne tik bakalauro darbą, bet ir pedagoginių studijų baigiamąjį darbą (PSBD), kuriame atskleidžia savo gebėjimus atlikti ugdymo analizę, ieškoti sprendimų ugdymo procesui tobulinti. Šiuose darbuose studentai analizuoja istorijos ir geografijos mokymosi motyvacijos stiprinimo, naujų technologijų taikymo, dalyko integravimo, aktyvių mokymosi metodų taikymo problemas ir dar daugybę probleminių klausimų. Skatiname studentus daugiau orientuotis į savianalizę, parodyti savo pedagogines kompetencijas, pasirengimą mokytojo profesijai.

Daug dėmesio skiriame pedagoginėms praktikoms, jų – net trys. Pradžioje tik stebimas ir analizuojamas mokytojo darbas. Per antrąją praktiką jau tampama mokytojo asistentais, padedama vesti pamokas ar renginius. Per trečiąją praktiką pamokos jau vedamos savarankiškai.

Kokios naujovės pastaraisiais metais buvo įtrauktos į istorijos pedagogų rengimo programą?

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriame įtraukiajam ugdymui: kaip dirbti su skirtingų poreikių ir gebėjimų, skirtingos socialinės padėties, skirtingų pasaulėžiūrų vaikais. 2019 m. Švietimo akademijoje Vilniuje pradėta vykdyti magistro studijų programa „Įtraukusis ugdymas“.

Atskirai reikėtų paminėti, kad dalis mūsų dėstytojų dirba ir mokyklose. Tad jie turi galimybę tiesiogiai matyti ir vertinti, kaip jų formuluojami teoriniai teiginiai veikia praktikoje, kaip mokyklose naudojami parengti vadovėliai, mokymo ir metodinės priemonės, kokie ne tik mokinių, bet ir mokytojų poreikiai. Vargu ar kuriame kitame universitete yra sutelktos tokios teoretikų-praktikų pajėgos. Apskritai reikia pažymėti itin stiprią mūsų didaktikos studijų orientaciją į praktinių įgūdžių ugdymą. Šiais laikais, kada mokytojas dažnai kaltinamas viskuo ir dėl visko, leidžiu sau tikėti, kad tapti mokytojais nusprendžia labiausiai to siekiantys ir apsisprendę jauni žmonės.

Galbūt pastebėjote, kas studijų ir profesijos prasme labiausiai džiugina besiruošiančius istorijos mokytojo duonai? Ir atvirkščiai – kokie iššūkiai jauniems žmonėms kyla, kaip padedama juos įveikti?

Deja, pastaraisiais metais mokytojų darbas visuomenės – tiek politikų, tiek verslo atstovų, tiek pačių vaikų tėvų – ne kartą buvo menkinamas ir niekinamas. Kritikuotas ir pats mokytojų rengimas (LEU čia tapo svarbiu taikiniu, mano žvilgsniu, dėl viso komplekso kitų, su mokytojų rengimu nesusijusių, priežasčių).

Šiandien pasirinkusius pedagogines studijas galbūt kiek pradžiuginti gali politikų kalbos apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą? Čia jau reikėtų klausti pačių studentų. Aš pats itin vertinu tų jaunuolių siekį tapti mokytojais. Šiais laikais, kada mokytojas dažnai kaltinamas viskuo ir dėl visko, leidžiu sau tikėti, kad tapti mokytojais nusprendžia labiausiai to siekiantys ir apsisprendę jauni žmonės.

O Švietimo akademijos studentams gelbsti, pataria ne tik paskirtieji mentoriai. Gal kiek ir paradoksaliai skamba, tačiau negausus stojančiųjų skaičius leidžia dėstytojams skirti daugiau dėmesio kiekvienam studentui ne tik akademiniais, studijų klausimais. Atsiranda galimybė formuotis gilesnei bendrystei. Maža yra gražu.

Galime naudoti pačius inovatyviausius būdus, moderniausias priemones, tačiau svarbiausia suvokti tikslus, kurių siekiame. Čia kaip su moderniausia GPS technika – ji nepadės, jei nežinosime, kur norime nukeliauti.

Kaip, Jūsų nuomone, mokytojas gali priartinti šiuolaikinį paauglį – „ekrano žmogų“ – prie senosios istorijos? Kaip būtų galima, pavyzdžiui, LDK mūšius paversti jam aktualiais, įdomiais? Ar čia galėtų padėti mūšių inscenizacija, interaktyvios pamokos, netradicinės ekskursijos?..

Nežinau, ar reikia paauglį „artinti“ tik prie senosios istorijos? O kaip su jo paties istorija? Ką paauglys žino apie savo tėvus, senelius, prosenelius, apie savo kaimą, miestelį ar miestą? Klausdama apie būdus, jūs iš esmės ir atsakėte. Interaktyvios pamokos, edukacinės ekskursijos, pamokos muziejuje, istorinėje vietoje, dalyvavimas gyvosios archeologijos renginiuose ir t. t. neabejotinai mokinius įtraukia, yra įsimintina ir reikalinga. Tačiau tai neturi virsti ištisine patrauklia atrakcija. Esu linkęs manyti, kad mokymasis visų pirma yra darbas, o šiuolaikiškos priemonės, įdomūs žaidimai turėtų padėti tą darbą atlikti tinkamai, bet netapti savitiksliu užsiėmimu. Nereikėtų pamiršti ir skirtingų amžiaus grupių poreikių ir interesų. Tai, kas domintų dešimtmetį, greičiausiai nepatrauks septyniolikmečio dėmesio. Manau, kad mokytojui čia daug sudėtingiau už pasiruošimą tradicinei pamokai. Galime naudoti pačius inovatyviausius būdus, moderniausias priemones, tačiau svarbiausia suvokti tikslus, kurių siekiame. Čia kaip su moderniausia GPS technika – ji nepadės, jei nežinosime, kur norime nukeliauti.

Skaitykite daugiau: čia. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.