Valstybės atminties politika ir raudonųjų Khmerų genocido atmintis tarp kartų Kambodžoje
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjama, kaip Kambodžos genocidą išgyvenusių asmenų ir jų palikuonių genocido atmintis artikuliuojama ir kaip dėl jos deramasi (negotiate) autoritarinės valstybės vykdomos atminties politikos kontekste. Kambodžos genocidas buvo vykdomas Demokratinės Kampučijos režimo 1975–1979 metais. Jis užima centrinę vietą šiandieninėje Kambodžos valstybės atminties politikoje. Tyrimas atliktas Kambodžoje 2022–2023 metais. Nors buvo taikyti įvairūs metodai, įskaitant dalyvaujamąjį stebėjimą, neformalius pokalbius, valstybės diskurso analizę, disertacija daugiausia remiasi 55 interviu su genocidą išgyvenusiais asmenimis bei dvyliktos klasės mokiniais, kurie buvo jų palikuonys. Interviu atlikti ir su kitomis žmonių grupėmis tokiomis kaip istorijos mokytojai ir ekspertai su tyrimu susijusiose srityse. Disertacija prisidedama prie genocido ir autoritarizmo studijų: Kambodžos valstybės atminties politika genocido klausimu analizuojama kaip autoritarinės atminties politikos forma; parodoma, kaip ši istorijos versija perduodama per pagrindinius sklaidos kanalus, tokius kaip formalusis švietimas, minėjimo praktikos ir erdvės politika.
Tyrimas parodė, kad Kambodžoje, kaip ir kitose autoritarinėse valstybėse, atminties politika yra apibrėžiama dabartinių režimo poreikių, tokių kaip legitimumo poreikis, kuris yra prioretizuojamas vietoje piliečių poreikių. Siekdamas legitimizuotis, režimas skatina genocido reprezentacijas, kuriose akcentuojamos tautos kaip aukos idėjos, pagal kurias aukomis pripažįstami ir civiliai, ir buvę Raudonieji khmerai, o dabartinio režimo lyderiai vaizduojami kaip herojiški tautos gelbėtojai nuo genocido. Autoritariniuose kontekstuose, kur žodžio laisvė ribojama, individai jaučiasi nesaugūs ir yra linkę pasakoti atsargesnes, labiau viešas istorijų apie praeitį versijas. Didelė dalis Kambodžos genocidą išgyvenusių asmenų pasirenka tylą arba dalinasi tik bendromis savo gyvenimo Demokratinės Kampučijos laikotarpiu detalėmis. Dėl šios priežasties jų palikuonys dažnai turi ribotas žinias apie šeimos narių genocido patirtis. To pasekmė – palikuonys daugiausiai remiasi valstybės patvirtintais informacijos šaltiniais, ypač mokykla, formuodami savo žinias ir suvokimą apie Demokratinės Kampučijos laikotarpį.
