Savanoriškos asociacijos Lietuvoje 1905–1940 metais: teisinis reguliavimas ir socialinio kapitalo augimas
Anotacija
Disertacijoje bandoma atsakyti į klausimus, kokiomis sąlygomis XX a. pradžioje Lietuvoje įvyko savanoriškų asociacijų veiklos pakilimas, kaip visuomenė, turinti nedaug formaliojo socialinio kapitalo ir draugijinio gyvenimo patirties, išmoko organizuotis, ir kaip Lietuvos socialinis kapitalas ir draugijinė kultūra pakito per du nepriklausomybės dešimtmečius. Nagrinėjant tokius draugijinio gyvenimo aspektus kaip teisinis draugijų reguliavimas, draugijų ir valstybės santykis, draugijinė kultūra bei draugijų statistika, disertacijoje siekiama atskleisti Lietuvos pilietinės visuomenės ir socialinio kapitalo būklę 1905–1940 metais. Tyrime Lietuvos socialinio kapitalo raida vertinama pagal kiekybinius savanoriškų asociacijų pokyčius, kuriuos atskleidžia draugijų ir jų narių skaičių, finansus bei kitus rodiklius nušviečianti statistika. Tyrimas parodė gana ryškų XX a. pirmos pusės Lietuvos pilietinės visuomenės ideologinį pasidalinimą ir etnines skirtis, nelygų valstybės institucijų ir savanoriškų asociacijų santykį, autoritarizmo keltus sunkumus draugijoms, tačiau taip pat žymų formaliojo socialinio kapitalo augimą ir gyvybingą draugijinę kultūrą.
