Prekariško gyvenimo veiksniai, formos ir praktikos Lietuvoje
Anotacija
Prekariato plėtra sietina su XX a. pabaiga, tačiau ypatingai didelio mokslininkų dėmesio ši tema susilaukė po 2008–2012 metų krizės. Jos pasekoje vakarų šalyse išplito prekariškas užimtumas ir prekariškas gyvenimas, o tai privertė daugelį akademikų permąstyti kapitalistinės sistemos ypatumus. Prekarizaciją patiriantys žmonės patiria didelę riziką nuskursti, susirgti, nebeišlaikyti turimų socialinių santykių, tapti politinių manipuliacijų aukomis, benamiais bei nusižudyti. Pastaraisiais dešimtmečiais stebima tendencija, kai išsivysčiusio ar sparčiai besivystančio kapitalizmo šalyse daugėja psichinės sveikatos sutrikimų ir ekonominių savižudybių, kylančių dėl prekariško užimtumo plėtros, persidirbimo, streso, chroniško nesaugumo ar galimybių dirbant išeiti iš skurdo stokos. Disertacijoje aptariamos prekariato, prekariteto, prekarizacijos, prekariško užimtumo ir prekariško gyvenimo sąvokų naudojimo galimybės ir ribotumai, analizuojamos šių reiškinių atsiradimo ir įsitvirtinimo priežastys bei pasekmės žmonių gyvenimams, tyrinėjama Lietuvos situacija prekariato temų pagrindu. Siekiant apžvelgti minėtas temas, darbe pasirenkama tarpdisciplininė mokslinės literatūros analizė, apimanti sociologų, ekonomistų, teisininkų, filosofų bei istorikų teorines įžvalgas ir praktinius tyrimus bei mišri empirinė metodologija, derinanti kiekybinį (nacionalinė apklausa, N-3005) ir kokybinį metodus (88 biografiniai interviu). Tyrime analizuojama 34–48 metų amžiaus karta, kuri aktyvųjį šeiminio gyvenimo kūrimo etapą gyveno drąstiškai kintančios visuomenės sąlygomis. Tikimąsi, kad disertacija reikšmingai prisidės prie geresnio prekarizacijos reiškinio supratimo Lietuvoje.
