Neoplatoninės minties įtaka Boetijaus filosofijos paguodos vertime į senąją anglų kalbą
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjama neoplatoninės minties įtaka Boetijaus Filosofijos paguodos vertime į senąją anglų kalbą. Siekiama išsiaiškinti, kaip neoplatoninės idėjos buvo interpretuojamos viduramžių vertime, kokios skirtingos srovės dalyvavo tradicijos sklaidoje ir kokia platesnė viduramžių neoplatonizmo reikšmė šiuolaikiniam filosofiniam diskursui. Darbe susitelkiama ties trimis esmingai neoplatoninėmis temomis – mąstomosios tikrovės perkėlimu į sielos vidų, savasties filosofija ir neoplatonikų apmąstytomis kalbos bei mąstymo ribomis. Tyrimas rodo, kad vertime išsaugomas būtent neoplatoninis mokymas apie filosofinę kontempliaciją – žmogaus sielos pakilimą mąstymo keliu iki dieviškosios tikrovės. Neoplatoninė savasties samprata atskleidžiama sielą vaizduojant kaip daugiapakopę, dinamišką ir dalyvaujančią mąstomojoje tikrovėje savo aukščiausios pažinimo galios – proto – dėka. Neoplatoninė mintis vertime atpažįstama kaip kelių skirtingų neoplatonizmo krypčių sankirta, iš vienos pusės apimanti Augustino ir lotyniškosios tradicijos įtaką, iš kitos – filosofinį ir mistinį graikų neoplatonizmo paveldą. Tyrimo istorinę ir hermeneutinę analizę papildo fenomenologinis tyrimas, atsižvelgiantis į tekste užfiksuotas tylos, atsitraukimo, introspekcijos ir vidinio pokalbio su savimi patirtis. Daroma išvada, kad sen. anglų Boetijus neabejotinai priklauso neoplatoninės filosofijos tradicijai ir atspindi jos raidą viduramžių mąstymo istorijoje.
