„Musica Sacra” Katalikų Bažnyčioje ir jos vertinimas Lietuvoje liturginiu požiūriu (Teologija 02 H)
Anotacija
Sakralinė muzika turi savo ilgų amžių istoriją, kurie vienas nuo kito skiriasi ne tik liturginės muzikos raidos intensyvumu, vyraujančių stilių, žanrų, repertuaro ir jo atlikėjų įvairove, bet ir labiau ar menkiau pavykusiomis reformomis. Dažnai liturginė muzika traktuojama tik kaip puošmena, neįsisąmoninus tikrosios jos paskirties ir funkcijos. Disertacijos tikslas – teoriškai pagrįsti musica sacra vertinimo kriterijus Romos Katalikų Bažnyčioje ir nustatyti jos („musica sacra“) atlikimo situaciją Lietuvoje liturginiu požiūriu. Disertacijoje išsamiai atskleistas Vakarų Bažnyčios liturgijos „musica sacra“ susiformavimas ir raida tautinių kultūrų pagrindu. Remiantis Tradicija ir Bažnyčios Magisteriumu disertacijoje apibrėžiama „musica sacra“ paskirtis, jos atlikėjai ir jų funkcijos, liturginio repertuaro pasirinkimo kriterijai. Lietuvoje „musica sacra“ besirūpinantieji asmenys ne kartą kėlė neatidėliotiną poreikį bendriems giesmynams leisti, naujoms giesmėms kurti, išsaugoti dar turimas liaudiškąsias giesmes ir jas įtraukti į liturgiją. Disertacijoje atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje iki XXI a. 2 dešimtmečio įvyko tik dalinis „musica sacra“ įkultūrinimas. Pateikta oficialių liturginių leidinių ir pavienių asmenų sudarytų giesmynų analizė leido pamatyti lietuviškos liturginės muzikos ribotumą, Bažnyčios liturginės reformos gairių pažinimo trūkumą (neretai ir abejingumą).„Musica sacra“ paskirtis visoje krikščionybės istorijoje buvo ir lieka „Gloria Dei“ ir „sanctificatio hominum“. Ši paskirtis turi išlikti, nepaisant, koks pripažintas ir leistinas muzikos stilius ar muzikos forma panaudoti „musica sacra“ raiškai.
