Miestų žaliųjų infrastruktūrų paukščių bendrijos: buveinių struktūros ir atropogeninio trikdymo įtaka
Anotacija
Natūralių buveinių nykimas ir fragmentacija, kuriuos lemia urbanizuotų teritorijų plėtra, žemės ūkio technologijų pažanga, tradicinės žemėnaudos formų kaita bei intensyvėjantis miškų ūkis, yra pagrindiniai veiksniai, skatinantys spartų biologinės įvairovės mažėjimą.
Atlikus taškines apskaitas skirtingo urbanizacijos lygio teritorijose, nustatyti ir palyginti įprastų perinčių paukščių populiacijų rodikliai. Pagal veisimosi laiką, mitybos ir lizdų sukimo ypatumus paukščiai buvo suskirstyti į ekologines grupes, atlikta klasterinė analizė. Išanalizuoti dvejų metų didžiosios (Parus major) ir mėlynosios zylių (Cyanistes caeruleus) veisimosi rodikliai miško ir miesto buveinėse. Mikrosatelitinių žymenų pagrindu įvertinta šių rūšių genetinė įvairovė, diferenciacija ir populiacijų struktūra.
Tyrimai parodė, kad perinčių paukščių rūšinė įvairovė ir gausa skirtingose apskaitų vietovėse skyrėsi. Urbanizuotose teritorijose, kurias supa miškai ir agrarinis kraštovaizdis, perinčių paukščių rūšinė įvairovė ir santykinė gausa buvo panašios, tačiau paukščių bendrijų struktūra skyrėsi. Miško apsuptis miesto paukščių bendriją praturtino devyniomis paukščių rūšimis. Paukščių ekologinių grupių analizė parodė, kad urbanizuotose teritorijose, kurias supa miškai, yra daugiau paukščių rūšių, kurioms būdingos vadinamų miško rūšių savybės. Nustatyta gana didelė abiejų rūšių genetinė įvairovė ir aktyvus genų srautas tarp populiacijų. Nustatyta nedidelė, bet reikšminga genetinė diferenciacija tarp miesto ir miško populiacijų, ryškesnė miesto viduje. Mėlynajai zylei būdingas didesnis erdvinis populiacijos susiskaidymas.
Miško rūšių įtraukimas į miesto paukščių bendrijos sudėtį, didina biologinę įvairovę ir yra svarbus tiek paukščių bendrijos, tiek miesto ekosistemos stabilumui. Svarbu kryptingai plėtoti žaliąją infrastruktūrą ir miestų miškininkystę ne tik miestų viduje, bet ir formuojant miškingą jų apsuptį.
