Lenkiškumo konstravimo praktikos Lietuvoje Lenkijos valstybės tapatybės politikos ir kresų diskurso kontekste
Anotacija
Šios disertacijos tikslas – ištirti, kaip Lenkijos valstybės vykdoma tapatybės politika ir kresų diskursas veikia lenkiškumo konstravimo praktikas Lietuvoje. Pagrindinė teorinė prieiga – postkolonializmo teorija, kurioje svarbiausi konceptai yra orientalizmas (Said 1997), kolonialumas (Quijano 2007) ir strateginis esencializmas (Spivak 1988). Šie teoriniai įrankiai padėjo atskleisti, kaip Lenkijos viešajame diskurse veikiantis istorinės kresų erdvės vaizdinys, transformavęsis iš mito į šiuolaikinį ideologizuotą diskursą, tampa simboliniu instrumentu, veikiančiu Lietuvos lenkų mažumos tapatybinius procesus.
Tyrimas paremtas kokybine metodologija – atliktas daugiavietės etnografijos lauko tyrimas Lietuvoje ir Lenkijoje (2020–2023 m.), kurio metu surinkti 78 pusiau struktūruoti interviu. Taip pat taikyta kritinė diskurso analizė, apimanti medijų bei Lenkijos valstybinių ir nevyriausybinių institucijų diskursų, susijusių su lenkų mažuma Lietuvoje, tyrimą. Empirinių duomenų analizė leido identifikuoti tris lenkiškumo modelius: „Tikro lenko“, „Kresų“ ir „Tutejszy“. Jie atskleidžia skirtingas, kartais viena kitai prieštaraujančias tapatybės raiškas, priklausomai nuo kartos, socialinės padėties ar santykio su Lenkija.
Tyrimas parodė, kad lenkiškumas Lietuvoje yra dinamiškas, istorinių procesų, politinių diskursų ir kasdienės patirties veikiamas konstruktas, kurio analizė leidžia geriau suprasti posovietinių autochtoninių mažumų tapatybės procesus šiandienos Europoje.
