ES teisės aktų įgyvendinimo iššūkiai nacionalinei teisinei sistemai, kriminalizuojant pasirengimo bei pasikėsinimo atlikti nusikalstamą veiką veiksmus
Anotacija
Europos Sąjungos teisės aktams užimant vis svarbesnę vietą valstybių narių baudžiamojoje teisėje bei baudžiamuosiuose kodeksuose daugėjant straipsnių, baudžiamąją atsakomybę už parengtines veikas numatančių ne tik baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje, bet ir specialiojoje – kaip už baigtą nusikalstamą veiką, šioje disertacijoje siekiama atlikus sisteminę parengtinių nusikalstamų veikų reglamentavimo ES ir 6 ES valstybėse narėse analizę, įvertinus valstybėms narėms keliamus reikalavimus, doktrininį požiūrį ir šio reglamentavimo praktinį taikymą, ultima ratio principo kontekste nustatyti, ar ES teisės aktuose įtvirtintos parengtinės nusikalstamos veikos turėtų būti kriminalizuojamos kaip savarankiškos veikos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje. Atskleidus ultima ratio principo kriterijus ir jų kontekste įvertinus galiojantį reglamentavimą nustatyta, kad jis neatitinka minėto principo kriterijų, nes tokiu reglamentavimu baudžiamosios teisinės sistemos viduje neužtikrinama nuosekli visuma, leidžianti perteikti proporcingą pavojingumą, pabrėžiantį skirtingas nusikalstamos veikos stadijas. Siekiant sklandesnio ES teisės aktų įgyvendinimo proceso, neišplečiant ES kompetencijos materialinės baudžiamosios teisės srityje ribų, siūloma į ES direktyvas, reglamentuojant parengtines nusikalstamas veikas, įtraukti nuostatą, kad „tokiu reglamentavimu nereikalaujama kriminalizuoti savarankiškų nusikalstamų veikų, jei pagal atitinkamą teisinę sistemą minėtos veikos gali būti kriminalizuotos kaip rengimasis arba pasikėsinimas atlikti nusikalstamą veiką“.
