Lietuvos miestų gyventojų požiūrio į bevaikystę kaita XX amžiaus viduryje – XXI amžiaus pradžioje
Anotacija
Disertacijoje analizuojama trijų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) gyventojų požiūris į bevaikystę bei jo kaita XX amžiaus viduryje – XXI amžiaus pradžioje. Didieji Lietuvos miestai kaip tyrimo laukas šiame darbe pasirinkti reaguojant į demografinę situaciją ir tą aplinkybę, jog Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybėms būdinga santykinai didelė darbingo, reproduktyvaus amžiaus gyventojų dalis ir yra pajėgios tam tikrą laiką užtikrinti kartų kaitą tačiau, remiantis statistikos duomenimis, jie išsiskiria ir aukščiausiais bevaikystės rodikliais. Etnografinio lauko tyrimo metu surinkti empiriniai duomenys disertacijoje analizuojami naudojant kokybinės analizės, lyginamąjį, retrospektyvinį, interpretacinį, istorinį lyginamąjį metodus. Skirtingų kartų požiūris į šeimos planavimą atskleidžiamas per kultūrinio-socialinio bei istorinio konteksto prizmę, analizuojama aplinkos bei asmeninių nuostatų įtaka reprodukcinei elgsenai. Remiantis darbo autorės atlikto etnografinio tyrimo duomenimis, oficialios šeimos politikos konstruojamais „idealios“ šeimos bei moters vaizdiniais bei kitų mokslininkų įžvalgomis, nagrinėjamos skirtingose kartose vyraujančios nuostatos, susijusios su šeima ir tėvyste / motinyste bei požiūriu į vaikų neturinčius asmenis. Analizuojant bevaikystės reiškinį gilinamasi į bevaikių asmenų išgyvenimus susidūrus su nevaisingumu, socialine bevaikyste ar sąmoningai pasirinkus neturėti vaikų. Paliečiamas lyties aspektas bevaikystės tyrimuose keliant klausimą, ar (ne)turėti vaikų šiuolaikinėje visuomenėje taip pat svarbu vyrams ir moterims.
