Elektroninis mokymas(sis) kaip sociokultūrinės sistemos fenomenas universitetinėse studijose (Edukologija 07 S)
Anotacija
Disertacijoje analizuojamas elektroninio mokymo(si), kaip sociokultūrinės sistemos, fenomenas universitetinėse studijose. Pirmojoje dalyje pristatoma mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, kurios pagalba išryškintos technologinės ir kultūrinės prielaidos, kurios leidžia el. mokymą(si) analizuoti kaip sociokultūrinę sistemą. Išanalizuoti el.mokymo(si), kaip sociokultūrinės sistemos, esminiai sistemą kuriantys ir jos funkcionavimą palaikantys elementai. Išanalizuota mišriojo mokymo(si), kaip elektroninio mokymo(si) formos sampratos raida ir turinio sklaida. Išryškinta šiuolaikinių IKT kaita (iš saityno 1.0 į saityno 2.0). Aprašyta dėstytojų kolegialios ir profesionalios edukologinės paramos virtualaus centro projekto, kurio tikslas yra el. mokymo(si), kaip sociokultūrinės sistemos fenomeno, plėtra universitete, koncepcija. Empirinėje dalyje kokybinis tyrimas leido išryškinti dėstytojų ir studentų požiūrį į mišrųjį mokymą(si), kaip el.mokymosi formą. Kokybiniu tyrimu pagrįsta dėstytojo, kaip el. mokymo(si) sociokultūrinės sistemos elemento dalyvio, veiklos reikšmė, plėtojant el. mokymo(si), kaip sociokultūrinės sistemos fenomeną. Atskleisti naujosios saityno 2.0 technologijomis grindžiamos plėtros subkultūros aspektai el.mokymo(si), kaip sociokultūrinės sistemos, elemento (dalyvio- dėstytojo) veikloje. Kiekybinis tyrimas atskleidė, kad dauguma dėstytojų žino saityno 2.0 įrankius, tačiau juos nuolat naudoja gerokai mažesnis skaičius (dažniau laisvalaikiui negu darbui); dėstytojai dažniau linkę mokytis ir ieškoti informacijos savarankiškai, nors teigia, kad dažniau ir efektyviau naudoti IKT savo darbe jiems padėtų dėstytojų kvalifikacijos tobulinimo kursai el.mokymo plėtotės srityje.
