Kokie yra inovatyvūs mokymo principai šiuolaikiniuose universitetuose?

Sparčiai kintanti visuomenė, COVID19 pandemijos pasekmės švietimo sistemoje, pasikeitusios studentų mokymosi strategijos bei lūkesčiai įpareigoja švietimo institucijas nuolat tobulinti mokymosi, studijų procesus, siekiant maksimalaus mokinių ir studentų įsitraukimo bei aukščiausių mokymosi rezultatų. Vytauto Didžiojo universitetas nuolat investuoja į studijų proceso tobulinimą, dėstytojų kompetencijų vystymą. Prieš kelis metus įkurtas Profesinių kompetencijų vystymo centras tapo esmine mokymosi visą gyvenimą ašimi Universitete – dėstytojams ir darbuotojams organizuojami įvairiausi jų kompetencijų lygį ir poreikius atitinkantys seminarai, mokymai, kursai, kūrybinės dirbtuvės. Šiuo metu pati aktualiausia tema – kaip po pandemijos susigrąžinti studentus aktyviai dalyvauti studijų procese, kaip dirbtinio intelekto įrankių keliamus iššūkius paversti galimybėmis bei kaip įgalinanti technologijas dėstymo kokybei gerinti, studentų įsitraukimui didinti – teigia VDU studijų prorektorė dr. Simona Pilkienė. Pasak prorektorės, Vytauto Didžiojo universitete visuomet buvo kuriami, testuojami ir taikomi inovatyvūs mokymosi bei dėstymo metodai siekiant ne tik nuolat tobulinti studijų procesą, bet ir rengiant mokytojus visoms šalies mokykloms. Todėl bendradarbiavimas su užsienio partneriais vyksta nuolat, įgyvendinant įvairius projektus ir iniciatyvas.

Gegužės 31 – birželio 1 d. Vytauto Didžiojo universitete vyko Profesinių kompetencijų vystymo centro organizuoti inovatyvūs mokymai – „Hibridinio mokymo tendencijos“, skirti mūsų universiteto dėstytojams. Mokymus vedė inovatyvaus mokymo ekspertai, NHL Stendeno taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlanduose) dėstytojai – doc. dr. Roelien Wierda ir Ronas Barendsenas, turintys didelę patirtį inovatyvios pedagogikos, universalaus mokymosi dizaino (UDL), kompetencijomis grįsto mokymosi, STEAM ugdymo, IKT priemonių naudojimo, mišraus ir hibridinio mokymosi bei dizaino mąstysenos srityse. Doc. dr. R. Wierda šiuo metu dėsto inovatyvią pedagogiką, lingvistiką ir edukologiją, taip pat kartu su kolega R. Barendsenu koordinuoja NHL Stendeno universiteto „Inovacijų laboratoriją“ – kurioje daugiausia dėmesio skiriama inovatyviai praktikai ir švietimo tyrimams. R. Barendsenas jau daugiau nei 25 metus dėsto ugdymo mokslo ir inovatyvios pedagogikos srityse. Be to, abu lektoriai yra „MySchoolsNetwork“ – tarptautinio mokyklų socialinio tinklo, kurį moderuoja mokytojai studentai, įkūrėjai. Lektorė doc. dr. Roelien Wierda ir lektorius Ronas Barendsenas sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie inovatyvios pedagogikos principus šiuolaikiniuose universitetuose su VDU bendruomene.

Lektorius R. Barendsenas veda mokymus „Hibridinio mokymo tendencijos“ VDU bendruomenei (I. Baltakytės nuotr.)

Kaip apibūdintumėte inovatyviąją pedagogiką? Kokius inovatyvius metodus dažniausiai taikote dėstydami universitete?

Nyderlanduose galime pastebėti laipsnišką perėjimą nuo tradicinių mokymo(si) formų (paskaitų, kuomet studentai tik klauso ir konspektuoja) prie aktyvesnių tyrimų ir dizainu grįstu mokymo(si) metodų (Design-Based Education), pastaruoju netgi grindžiama oficiali mūsų universiteto švietimo filosofija. Kitas svarbus ir dažnai mūsų šalies universitetuose naudojamas metodas – universalusis mokymosi dizainas (Universal Design for Learning) – padedantis studijų dalykų ar mokymosi kursų kūrėjams ir dėstytojams kurti įtraukesnes mokymosi priemones. Savo kasdienėje praktikoje dirbdami su studentais, stengiamės naudoti autentiškas užduotis ir užtikrinti modulių struktūros lankstumą. Taigi studentai gali dirbti savo norimu tempu ir pasirinktu būdu, siekdami numatytų mokymosi rezultatų.

Ar galėtumėte trumpai pristatyti pagrindinius universalaus mokymosi dizaino (UDL) principus?

Universalusis mokymosi dizainas – tai sistema, kuri tinka bet kokiai švietimo filosofijai. Ji man primena architektūrą, kurioje naudojamas universalus dizainas. Kuomet nepaisant skirtingų architektūrinių stilių siekiama užtikrinti, kad visi pastatų lankytojai galėtų į jį patekti, t. y. žemo ir aukšto ūgio žmonės, žmonės su negalia ir be, tėvai su vaikų vežimėliais. Tai ne tik ugdymo filosofija, o veikiau – jos principų rinkinys, padedantis kurti įtraukią mokymo(si) aplinką nepaisant to, kokia ugdymo filosofija vadovaujasi mokykla ar universitetas.

Universalusis mokymosi dizainas yra susijęs su trimis mūsų smegenų tinklais – strateginiu, pažinimo ir emociniu. Ji taip pat siūlo 3×3 gaires, skirtas palengvinti mokymąsi kuo platesniam studentų ratui. Šiandien dėstytojams verta galvoti apie informacijos pateikimą savo auditorijai ne tik tekstiniu, bet ir vizualiu formatu – pasitelkiant nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus. Antra, visiems dėstytojams rekomenduojame pasiūlyti aiškią formuojamojo vertinimo sistemą studentams (internete), kad jie bet kada ir bet kur galėtų stebėti savo mokymosi pažangą. Trečia, kartu su R. Barendsenu, visada skatiname dėstytojus atsižvelgti į skirtingus studentų interesus, pasiūlydami atlikti skirtingas užduotis ar analizuoti skirtingą mokomąją medžiagą, kuriuos studentai galėtų pasirinkti individualiai, tačiau galiausiai jie visi turėtų pasiektų tą patį siektiną mokymosi rezultatą.

Lektorė doc. dr. Roelien Wierda veda mokymus „Hibridinio mokymo tendencijos“ VDU bendruomenei (I. Baltakytės nuotr.)

Kokia naudą Universalusis mokymosi dizainas teikia studijų ir mokymo(si) procese?

Tradiciniame švietimo (ugdymo) modelyje dėstytojai stengiasi kurti ir pritaikyti turinį daugumai studentų (tačiau atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad tai yra realiai neegzistuojanti abstrakcija), todėl, deja, kurdami mokymo(si) turinį retai atsižvelgiame į itin gabius arba lėčiau besimokančius studentus. Ir tai yra esminė klaida, nes visi studentai yra unikalūs, todėl jeigu taikydami UDL principus atsižvelgtume į platesnį studentų gebėjimų ar gabumų spektrą, galėtume pasiekti geresnių rezultatų. Taip pat – didesnį studentų įsitraukimą į studijas ir produktyvesnius jų rezultatus. Kadangi taikant tradicinį ugdymo modelį itin gabūs studentai dažniausiai jaučia, kad mokosi per lėtai, kad jiems nepakanka iššūkių, o lėčiausiai besimokantys – priešingai, gali jausti, kad pateikiamos užduotys ir priemonės jiems per sunkios. Žinoma, universalaus mokymo dizaino principų taikymas pareikalauja daugiau laiko ir dėstytojų pastangų, ypač iš pradžių. Tačiau, patikėkite, mūsų su R. Barendsenu patirtis rodo, kad vėliau, jau įgudus taikyti šiuos principus galime matyti kur kas laimingesnius studentus ir dėstytojus.

Ar sutinkate, kad mišrus arba hibridinis mokymosi modelis motyvuoja studentus labiau įsitraukti į mokymosi procesą?

Žinoma, mišrus arba hibridinis mokymosi modelis gali optimizuoti studentų mokymosi procesą kur kas lanksčiau. „HyFlex“ – tai mokymosi metodas, kuomet studentai gali rinktis – ar mokytis sinchroniškai internetu, ar sinchroniškai universitete, ar asinchroniškai internetu, priklausomai nuo savo poreikių ir situacijos. Svarbu, kad pasiūlant mokymąsi internetu, išvengti situacijos, kuomet nevyksta jokia dėstytojo ir studentų sąveika. Todėl visada skatiname dėstytojus naudoti šiuolaikines internetinio mokymo(si) platformas, pavyzdžiui, „Nearpod“, „Padlet“ ar „Mentimeter“.

Lektorius R. Barendsenas veda mokymus „Hibridinio mokymo tendencijos“ VDU bendruomenei (I. Baltakytės nuotr.)

Kuo STEAM ugdymas gali būti patrauklus šiuolaikiniams universitetams? Kokie profesiniai ir asmeniniai įgūdžiai ugdomi STEAM ugdymo metu?

STEAM – tai įdomi naujovė švietimo srityje, galinti padėti spręsti didelius visuomenės iššūkius, tarkime –klimato kaita, tvarumas ir kt. Jo metu integruojamos keturios disciplinos – menai, gamtos mokslus, inžinerija ir technologijos, o į studentus (ar mokinius) ir jų mokymąsi žvelgiama kaip į holistinę patirtį, kurioje derinamos įvairių sričių žinios, įgūdžiai ir požiūriai. STEAM remiasi tokių XXI a. įgūdžių ugdymu kaip – kritinis mąstymas, kūrybiškumas, bendradarbiavimas, komunikacija, informacinis, medijų ir technologijų raštingumas, lankstumas, lyderystė, iniciatyvumas, produktyvumas ir socialiniai įgūdžiai.

Nyderlanduose, ko gero, panašiai kaip ir Lietuvoje, STEAM ugdymas yra populiaresnis pradiniame ir viduriniame ugdyme nei aukštajame moksle. Vis dėlto mes, dėstytojai, turime sekti naujausias ugdymo tendencijas, kad galėtume jas integruoti savo darbe. NHL Stendeno universitete STEAM ugdymo pavyzdžių galite aptikti chemijos, matematikos ir fizikos katedrose. Netoli mūsų universiteto veikia gimnazija, skirta itin gabiems vaikams. Neseniai mūsų universiteto katedra su studentais parengė vieną STEAM projektą mokiniams – tai atskiras STEAM modulis, kuriame kartu su mokiniais koduojame mažus kompiuterinius mikrobitus tam, kad galėtume atlikti įvairius aplinkos matavimus. Tai tik vienas iš pavyzdžių – apjungiantis kodavimo, inžinerijos ir programavimo sritis. Taip pat turėjome kitą aplinkosauginį projektą „Žalieji pipirai“, kuomet dirbome su pradinės mokyklos grupe. Manome, kad toks bendradarbiavimas su mokyklomis naudingas ir mūsų studentams.

Kokius matote dirbtinio intelekto, naudojamo mokymo(si) procese privalumus ir trūkumus? Ar tai kelia didelę grėsmę ugdymo ir studentų vertimo procesui, o gal priešingai – tai puiki pagalbinė mokymo(si) ir studijų dalykų turinio ruošimo priemonė, taupanti dėstytojų laiką?

Manome, kad kalbant apie dirbtinį intelektą ir jo panaudojimą galime atrasti daugiau galimybių nei grėsmių. Žinoma, dėstytojams teks vis atidžiau peržiūrėti studentams pateikiamas užduotis. Kadangi visos temos ar klausimai, kurie yra pernelyg bendro pobūdžio, gali būti atsakyti pasitelkus dirbtinį intelektą, tarkime – „ChatGPT“. Pavyzdžiui, vieni bakalauro programos studentai kurso pabaigoje turi pateikti baigiamąjį darbą apie ugdymo strategiją. Jeigu į „ChatGPT“ pamėginsite įrašyti 3–4 raktinius žodžius, vos per akimirką gausite naują ugdymo strategiją. Todėl ateityje studentams reiktų siūlyti kuo konkretesnes, individualias ir originalias užduotis, susijusias su individualiais studentų moksliniais tyrimais, dėstomu turiniu ir praktika. Dirbtinis intelektas galėtų būti nebent pradinis taškas, tačiau užduotys turėtų būti atliekamos studentų savarankiškai.

Lektorė doc. dr. R. Wierda ir lektorius R. Barendsenas veda mokymus „Hibridinio mokymo tendencijos“ VDU bendruomenei (I. Baltakytės nuotr.)

Tiesa, pati (doc. dr. Roelien Wierda – red. past.) esu kalbų dėstytoja ir iš tiesų gana dažnai juo naudojuosi. Pavyzdžiui, jei B2 lygio studentams noriu pateikti supaprastintą labai sudėtingą Europos bendrųjų programų C2 lygio tekstą, galiu paklausti dirbtinio intelekto – ar galėtumėte perrašyti tekstą, atitinkantį B2, o gal net A2 anglų kalbos lygį? Ar galėtumėte pateikti jo santrauką? Arba – ar galėtumėte sukurti kelis atvirus klausimus, remiantis pateiktu tekstu? O gal – keletą klausimų su keliais atsakymų variantais? Pavyzdžiui, jeigu noriu parengti mokslinio straipsnio santrauką savo studentams, galiu paprašyti dirbtinio intelekto ją man sukurti ir taip sutaupyti savo laiko. Žinoma, aš peržiūriu ir patikrinu medžiagą, kurią man pateikia dirbtinis intelektas. Visgi prisipažinsiu, kad pasiruošimas paskaitoms, kuris anksčiau man užtrukdavo pusę dienos, dabar gali trukti apie 20 minučių.

Ar galėtumėte pasidalinti keliais patarimais, kaip sukurti interaktyvų ir įdomų turinį šiuolaikiniams studentams? 

Mūsų fakultete dirbdami su studentais remiamės saviderteminacijos teorija (Rayn ir Deci, 2000). Ši teorija teorija pabrėžia, kad žmonėms reikalingas autonomijos, kompetencijos pojūčio ir bendruomenės, kad jie gerai veiktų (dirbtų/mokytųsi). Taigi svarbu, kad studentai ir dėstytojai jaustųsi bendruomenės dalimi, veiktų atitinkamame lygyje ir turėtų pakankamai galimybių rinktis visos mokymosi kelionės metu.

Tiesą sakant, mudu su R. Barendsenu nustebome išgirdę, kad daugelis Lietuvos dėstytojų skundžiasi, jog po COVID-19 studentai nenori lankyti gyvų paskaitų universitete ir mieliau renkasi dėstomų dalykų peržiūras internete. Mūsų fakultete tokios problemos neturime. Žinoma, gali būti ir kitų priežasčių, bet kalbant iš mūsų dėstymo patirties, jeigu norite, kad studentai ateitų į jūsų dėstomas paskaitas, turite pasiūlyti kažką daugiau dėl ko būtų verta ateiti, kas turėtų didelę pridėtinę vertę, o ne tik tai, ką jie gali persižiūrėti ar persiskaityti namuose. Taip pat, kad paskaitos ar seminarai įtrauktų visus studentus. Tarkime, jūsų paskaitą sudaro „PowerPoint“ prezentacija su keliais komentarais – kodėl studentai turėtų atvykti į universitetą, jeigu gali visa tai peržiūrėti namuose?

Lektorė doc. dr. Roelien Wierda veda mokymus „Hibridinio mokymo tendencijos“ VDU bendruomenei (I. Baltakytės nuotr.)

Pirma, palaikykite studentų įsitraukimą naudodami interaktyvias skaitmenines platformas, pavyzdžiui, „Nearpod“ arba „Mentimeter“. Pasitelkę jas galite paklausti studentų nuomonės, patikrinti, ar jie supranta dėstomą turinį ir pan. Antra, įsitikinkite, kad žinote, ką studentai jau žino apie dėstomą dalyką, taip pat – kokie yra jų mokymosi poreikiai ir lūkesčiai, tuomet atsižvelgdami į juos galėsite pakoreguoti dėstomą kursą.

Taip pat stenkitės nuolatos teikti grįžtamąjį ryšį, kad studentai galėtų stebėti savo pažangą viso mokymosi proceso metu. Taip ugdysite jų atsakomybę už savo mokymosi pasiekimus dar prieš paskelbdami galutinius kurso įvertinimo rezultatus (tam naudingi įrankiai – H5P ir „Microsoft Forms“). Be to, verta pagalvoti apie lankstų mokymo(si) programos testavimą, kuris suteiktų studentui atsakomybę ir daugiau motyvacijos kalbant apie visą mokymosi procesą.

Inovacijų laboratorija NHL Stendeno Universitete (lektorės doc. dr. R. Wierdos nuotr. archyvas)

VDU Profesinių kompetencijų vystymo centras kviečia ne tik VDU bendruomenę, bet taip pat ir visuomenę tobulėti. Daugiau informacijos apie mokymosi galimybes galite rasti mokymosakademija.vdu.lt.

Interviu parengė Gintarė Visockytė