Ar Andrejus Sacharovas nenusipelnė memorialinės lentos Vilniuje?

Prof. Tomas Venclova, Vilniaus garbės pilietis, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto garbės daktaras

Prof. Robertas van Vorenas, Vytauto Didžiojo universiteto A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras

Po kelių dienų Jekaterinburgo geležinkelio stotyje bus atidengta lenta, skirta didžiam poetui Osipui Mandelštamui ir jo žmonai Nadeždai, kurie 1934 m., pakeliui į tremtį, praleido toje stotyje pusę dienos. Po kelerių metų, 1938-asiais, Osipas dar kartą pravažiavo tą stotį, šį kartą vienas, pakeliui į savo mirtį Gulage. Skulptoriaus Nikolajaus Predeino sukurta memorialinė lenta yra prieš trejus metus vykusio susitikimo rezultatas. Tada grupė žmonių diskutavo apie V. Putino valdžią ir vienas jų pasakė: „Na, negi jie leis pakabinti memorialinę lentą Mandelštamui…“, manydamas, kad tai neįmanoma viešpataujant represinei ir antidemokratinei V. Putino sistemai. Kad ir keista, tai pasirodė įmanoma.

Tai, kad toks įvykis pasirodė įmanomas, yra ne vienintelis įstabus šios istorijos bruožas. Šiuo atveju svarbiausia tai, kad Mandelštamas stotyje buvo tik keletą valandų, tačiau to pakako, kad jam būtų skirta memorialinė lenta. 2020 m. rudenį paprašėme Vilniaus savivaldybės ant Tauro gatvės 10 namo pritvirtinti memorialinę lentą, skirtą įamžinti faktą, kad Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas 1975 m. gruodžio mėn. buvo apsistojęs šio namo bute, kur gyveno būsimasis Lietuvos Helsinkio grupės narys ir steigėjas Eitanas Finkelšteinas. A. Sacharovas lankėsi Lietuvoje, norėdamas dalyvauti teismo procese prieš jo artimą draugą Sergejų Kovaliovą, kartu su kitais asmenimis Vilniuje areštuotą už Lietuvos disidentų palaikymą ir teisiamą dėl „antisovietinės agitacijos ir propagandos“. Pagaliau jis buvo nuteistas septyneriems metams lagerio ir trims metams tremties tolimame Magadano regione.

A. Sacharovo viešnagė Vilniuje yra svarbi ir dėl kitos priežasties. Kaip tik tuo metu, kai šis mokslininkas buvo apsistojęs Tauro gatvėje, jo žmona Jelena Boner viešėjo Osle ir jo vardu atsiėmė Nobelio taikos premiją. Jam pačiam nebuvo leista keliauti į Oslą – tarptautinės kelionės jam buvo uždraustos neva dėl „valstybės paslapčių saugojimo“. A. Sacharovas tuo metu jau buvo svarbiausias žmogaus teisių sąjūdžio SSRS veikėjas, be to, vienas žymiausių SSRS branduolinės fizikos atstovų – būdamas 32 metų, jis tapo jauniausiu Mokslų akademijos nariu. Šis mokslininkas žinomas kaip „vandenilinės bombos tėvas“, iš karto po jos sukūrimo tapęs branduolinio ginklo platinimo priešininku ir daug kartų apie tai reiškęs savo nuomonę sovietų valdžiai. Iš pradžių tai tik erzino sovietų valdžią, prie kurios jis dėl savo užimamų pareigų galėjo tiesiogiai prieiti. Tačiau palaipsniui A. Sacharovas buvo vis labiau izoliuojamas, kol 1973 m. prieš jį buvo pradėta žiauri spaudos kampanija, vaizdavusi jį kaip tėvynės išdaviką.

Vilniaus savivaldybė atmetė mūsų prašymą, nes A. Sacharovas Tauro gatvėje praleido tik kelias dienas ir todėl, kad Vilniuje jau yra Sacharovo aikštė. Apie tą aikštę pridera kalbėti atskirai, nes ji yra Vilniaus pakraštyje. Tiesą sakant, tai net nėra aikštė – geriausiu atveju ją galima būtų apibūdinti kaip vėjuotą ir tuščią vietovę, kurioje stūkso vienišas suolelis su laiko paveiktu užrašu. Miestas planuoja jį atnaujinti, tačiau neaišku kaip, o  bandymai į šį procesą įtraukti A. Sacharovo šeimą buvo nesėkmingi.

2021 metais bus minimas Andrejaus Sacharovo gimimo šimtmetis (jis gimė 1921 m. gegužės 21 d.), ir daugelyje pasaulio miestų bus atžymėtas jo palikimas. Tačiau, kaip mums buvo pasakyta, Vilnius šiais metais greičiausiai visai neturės lėšų atnaujinimo darbams atlikti.

A. Sacharovas aktyviai dalyvavo žmogaus teisių sąjūdyje SSRS nuo pat jo atsiradimo ir, nepaisant represijų, nepalūžo ir išliko tvirtas bei ryžtingas. Jis atvirai gynė daugelį represuotųjų, tarp jų ir daugelį Lietuvos politinių kalinių. Savo Nobelio taikos premijos kalboje jis paminėjo kelis lietuvių vardus, taip pat parėmė savo parašu lietuvių, latvių ir estų disidentų memorandumą, reikalaujantį likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų padarinius, išvedant iš Baltijos valstybių okupacinę kariuomenę. A. Sacharovas vaidino svarbų vaidmenį vykdant politinius pokyčius Europoje, kurie pagaliau pagreitino Sovietų imperijos žlugimą ir 1990 m. suteikė galimybę Lietuvai vėl paskelbti nepriklausomybę. Už šį vaidmenį jis beveik septynerius metus praleido tremtyje, visą parą buvo nuolat KGB stebimas, engiamas bei psichologiškai kankinamas. Tačiau jo veikla įkvėpė kitus laisvės kovotojus, taip pat ir lietuvius.

Lietuva turėtų būti dėkinga Andrejui Sacharovui. Ji tokia jau buvo. 2003 m. prezidentas Valdas Adamkus pagerbė A. Sacharovo našlę Jeleną Boner Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu už jos ir jos vyro indėlį į Lietuvos nepriklausomybę ir žodžio laisvės gynimą.

Atsižvelgdami į visus šiuos faktus negalime suprasti, kodėl Vilniui neįmanoma pritvirtinti memorialinės lentos, kurios išlaidas esame linkę padengti savomis lėšomis, ir taip paminėti A. Sacharovo viešnagę, turėjusią atgarsio visame pasaulyje ir atkreipusią dėmesį į Lietuvos laisvės kovą. Sostinė turėtų didžiuotis galėdama sieti save su A. Sacharovo vardu ir jo atminimą įamžinti ne miesto pakraštyje, kur beveik niekas nesilanko, o vienoje iš centrinių gatvių, kur dažniausiai vieši turistai, lankosi gyventojai – taip jie galėtų aplankyti realią Nobelio taikos premijos laureato lankymosi vietą ir sužinoti apie svarbų Lietuvos istorijos ir jos kovos už laisvę bei nepriklausomybę etapą.