Prof. G. Mažeikis. Lukašenka: rinkimų šautuvai ir šachmatai

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

Egzistuoja mistiniai Enochiniai šachmatai, kur ant vienos lentos yra ne dvi, o keturios kariaunos, ir kur dvi valdo mums regimi ir suprantami žmonės, o kitas dvi – angelai, kurie yra neregimi, slapti, konspiraciniai. Enochiniai šachmatai leidžia derėtis, susitarti ir apgauti. Tikrovėje Enochinių šachmatų partijos vyksta nuolatos, nes angelų ranką pakeičia slaptosios tarnybos, šnipų – saugumo tinklai. Apie šių žaidėjų kiekį mes sprendžiame pagal netikėtas falsifikacijas ir provokacijas, kurios tokiomis tik atrodo, jei manome, kad žaidžia tik du priešininkai, kitu atveju – viskas labai logiška. Dabartiniai rinkimai Baltarusijoje man primena Enochinių šachmatų partiją – du regimi oponentai: Lukašenkos komanda prieš margaspalvę opoziciją, ir mažiausiai du neregimi žaidėjai: Kremliaus vadovaujamas saugumas ir Baltarusijai lojali, tačiau norinti nušalinti Lukašenką, KGB ranka. Jie visi gali tartis, išduoti vienas kitą arba keisti partnerius. Nors Lukašenkos slaptosios tarnybos irgi veikia, jų negalima laikyti atskirais žaidėjais – jie yra kartu su dabartiniu šalies vadovu, tik žaidžia kietai.

Žaidimo intriga aiški: viena galinga kariuomenė (Lukašenkos) atvirai ir su niekuo nesiskaitydama juda link tikslo, o kita bando spęsti žabangas ir išeikvoti dar iki rinkimų (rugpjūčio 9 d.) priešininko jėgas. Manykime taip, Lukašenkos armija Prūsijos kariuomenės ir jos generaliteto valdomu žingsniu be jokio gailečio ir abejonių žygiuoja pasiimti jiems iš anksto priklausančio trofėjaus. (Sovietiniai generaliniai štabai iš Minsko yra vis dar organizuojami pagal Prūsijos štabo pavyzdį.) Opozicijos užduotis (panašiai kaip Rusijos Kutuzovo armijos karo su Napoleonu laikotarpiu, kuri visą laiką traukėsi) – maksimaliai nualinti, moraliai išsekinti galios struktūras. Todėl siekiama kasdien pešioti. Tam pasirinkta puikiai tinkanti taktika: kasdieniniai ir ypač savaitgalio vieši pasirašymai, virstantys didžiulėmis eilėmis, spontaniškomis manifestacijomis, kur minia pamažu virsta organizuota pilietija.

Šių piketų metu pavyko sukurti šiokią tokią „neįmanomą“ daugiaspalvės ir labai prieštaringos opozicijos vienybę „Bet kas, tik ne jis”, tik ne „Saša 3 procentai“ (taip dabar pramintas Lukašenka su spėjamu jo reitingu). N. Machiavellis ne kartą yra pastebėjęs, kad, kai žygiuoja didelė kariuomenė su aiškiu tikslu, ją galima įveikti žymiai mažesnėmis pajėgomis alinant ir demotyvuojant. Šiuo metu Minske vyksta asimetrinės galios lenktynės, kur vienas tikisi laimėti šautuvais, kiti – masėmis. Tačiau, spėju, kad yra treti ir ketvirti – juk žaidžiama ne paprastais, o enochiniais šachmatais. Jų žaidimo ypatybė, kad galima praleisti ėjimus, nes stebėjimas irgi laikomas laikinu sprendimu.

Opozicijos įvairovė ilgą laiką buvo suvokiama kaip silpnybė. Šį kartą įvairovę pavyko paversti stiprybe: jie skirtingi, aprėpia beveik visus visuomenės sluoksnius ir tarpusavyje bendradarbiauja, suvokdami, kad bet koks jų susipriešinimas yra palankus laimėtojui – prūsiško arba sovietinio generaliteto tipo tiesiam Lukašenkos puolimui. Birželio pradžioje Lukašenka net grasino, kad gali imti šaudyti ir reikalauja išvalyti gatves bei aikštes nuo siautėjančios opozicijos, įvesti tvarką pagal „įstatymą“. Opozicija fiksuoja suėmimus, provokacijas, gąsdinimus ir siekia atkreipti pasaulio, žmogaus teisių gynimo organizacijų dėmesį, kad šios parodytų viešą susirūpinimą dėl Lukašenkos veiksmų ir grasinimų, savaip įspėjant, kad rinkimų rezultatai gali būti Vakaruose nepripažinti. O būtent su Vakarais, ypač JAV ir Saudo Arabija (nafta ir asmeninis saugumas), šį kartą Lukašenka bando flirtuoti.

Priminsiu, kad birželio pradžioje Lukašenka pareiškė:

„Kai kuriems baltarusiams atrodo, kad kažkur ten toli sugriovė Ukrainą, ten vyksta karas, nurėžė dalį teritorijos. Kažkur yra Moldavija, kurią padalijo per pusę – į Padniestrę ir vakarinę dalį. Užmiršo, kaip Lietuvoje kovojo, mūšiu gynė nepriklausomybę ir suverenitetą tarybiniais laikais prie Gorbačiovo. Užmiršo, kad šiandien dar liepsnoja Kaukazas, kariauja armėnai ir azerbaidžaniečiai, negali susitarti. Užmiršo, kad Gruzija neteko beveik trečdalio savo teritorijos – iš pradžių Abchazijos, po to Pietų Osetijos. Pagaliau, niekas nežino, kaip mano draugas Rachmonas užsimetęs kulkosvaidį žygiavo į Tadžikistano sostinę Dušambė, kad įvestų tvarką, kiek ten žuvo žmonių, kaip su barzdočiais kovojo. Užmiršo, kaip buvęs prezidentas Karimovas Andižane numalšino pučą, sušaudęs tūkstančius žmonių. Visi jį smerkė, o kai mirė – ant kelių klūpojo, raudojo-verkė. Mes to nepatyrėme, todėl mes šito nenorime suprasti, – kai kurie. Tačiau mes tai prisimename.“

Šį pareiškimą ir panašius pareiškimus Maskvos analitikai interpretavo kaip vienareikšmiškai antirusiškus. Ir iš tiesų, Lukašenka aiškina, kad opoziciją palaiko ir per savo statytinius apmoka Kremlius. Taigi, vienas iš neregimų jo oponentų yra Maskvos saugumas. Jis teigia, kad tai kelia grėsmę valstybei ir todėl jis, jei reikės, ginklu kariaus prieš tokią opoziciją. Tačiau Lietuvos skaitytojui kai ką šioje citatoje reikia paaiškinti.

Trumpai išplėsiu tik du jo pavyzdžius (kitų „hermeneutika“ užimtų per daug vietos). Griuvus Sovietų Sąjungai Tadžikistane prasidėjo pilietiniai, etniniai, religiniai, klaniniai konfliktai ir susišaudymai. Svarbiausi tarp jų yra susišaudymai tarp dviejų klanų atstovų „Leninabado“ ir „Kulobo“. Konfliktas, į kurį pamažu įsitraukė skirtingų pažiūrų religiniai ir politiniai aktyvistai. 1992 metais Dušambė vyko daug vienas kitam prieštaraujančių mitingų ir susišaudymai, atsistatydino prezidentas Rachmonas Nabijevas, buvo panaikintas prezidento postas, respublika tapo parlamentinė. Emomali Rachmonovas, Lenino tarybinio ūkio pirmininkas, nebuvo prezidento Rachmono giminė, tačiau pakeitė pavardę į identišką – iš Rachmonovo į Rachmoną (pagal analogiją apsišaukėlį Dimitrijų I pakeitė Dimitrijus II), palaikė Kulobo klaną bei jo oligarchus ir net pabandė grąžinti Zaraostizmą, integruoti jį į Islamą. Hudžando mieste, esančiame 300 km nuo Dušambė, jis su partneriais organizavo vyriausybę ir po to per kelis mėnesius, apsiginklavę ir pasitelkę dalį kariškių, 1992 metų lapkričio mėnesį užkariavo sostinę Dušambė. Istorija atmintina, nes Lukašenka, tarybinio ūkio „Gorodiec“ pirmininkas, tik jau teisėtų rinkimų metu 1994 metais tapo Baltarusijos prezidentu. Vienos kartos ir beveik bendražygiai tarybinių ūkių (nepainiokite su kolūkiais, tai klaida) pirmininkai gerai vienas kitą suprato ir bičiuliavosi susitikimų metu. Tačiau, atminkime, Lukašenka šią istoriją primena, grasina ne pilietinio konflikto metu, o taikiu rinkiminiu laikotarpiu, tuo pačiu sakydamas, kad rinkikams, kurie siekia perversmo, jis valdžios neatiduos (vėliau tai atvirai pareiškė) ir gins ją remdamasis jėgos struktūromis.

Kita jo minima istorija su Islamu Karimovu, Uzbekistano prezidentu – gerokai tragiškesnė. Malšinant protestus Andižane oficialiai žuvo 187 žmonės, neoficialiai – iki pusantro tūkstančio. Lukašenka mini tūkstančius. 2004 metais Uzbekistane Andižano rajone prasidėjo religiniai-verslo, antikorupciniai ir kartu pilietiniai protestai – islamo klaninėse šalyse tai yra susieti dalykai. Dalis Andižano gyventojų reikalavo Karimovo atsistatydinimo ir centrinėje aikštėje surengė didelį tęstinį mitingą. 2005 metais aikštę apsupo kariuomenė, prasidėjo pavieniai susišaudymai. Galiausiai gegužės 13 d. Karimovas liepė „išvalyti“ apsuptą aikštę ir kariuomenė ją sušaudė.

Šis antrasis pavyzdys taip pat neturi nieko bendra su rinkimais, bet gąsdina kaip, pasak Lukašenkos, reikėtų elgtis su opozicija, jei tik prasidėtų „maidaniški neramumai“. Ir šioje vietoje jis replikuoja ne tik matomai opozicijai, bet ir neregimam žaidėjui – esą tai Maskvos ranka ir būtent Kremlius skatina baltarusišką maidaną. Akivaizdu, kad tokia interpretacija V. Putino jėgos ir propagandos struktūras labai erzina ir jos šiandien apie Lukašenką kalba arba blogai, arba niekaip, nors didesnis pagrindinių žiniasklaidos priemonių informacinis puolimas neprasidėjo. Manau, kad visa linksta prie didesnio jėgos naudojimo prieš demonstrantus, tačiau, ko gero bus apsieita tik „kietais“ sulaikymais, be šaudymo iš kovinių šovinių, nes Lukašenkai tiesiog būtina esamos ekonominės krizės situacijoje būti tarptautiškai pripažintu, reikalingi legitimūs rinkimai, be aukų.

Atrodo, kad opozicija, antroji regima kariuomenė, kol kas pirmauja, nes iš anksto žino Lukašenkos komandos sprendimus. Didžiausiu Lukašenkos pralaimėjimu yra laikomas blogerio Sergejaus Tichanovskio neregistravimas kandidatu (registruota jo žmona Svetlana Tichanovskaja), o dar didesne klaida – jo suėmimas, surengiant atvirą provokaciją, kurią žiniasklaida labai greitai demaskavo. Tai du kibirai žibalo į protesto ugnį, kas jau ir taip išvedė į gatves tūksttančius protestuotojų. Vėliau Lukašenkos policija jau ėmėsi tradicinio, klasikinio veiksmo: gaudyti ir suėminėti švelnios ir kietos opozicijos lyderius, kurie bent kiek asocijuojasi su N. Statkevičiu ar S. Tichanovskiu. Buvo suimtas P. Severinec ir daugelis kitų garsių aktyvistų. S. Tichanovskio sodo name kratos metu milicijai ir saugumui pavyko „surasti“ 900 tūkstančių dolerių, kas buvo suprasta kaip atvira provokacija (rado tik trečios kratos metu užkištus už sofos). Tichanovskis yra paprastas blogeris, liaudies balsas. Jis, vietoje to, kad pats šnekėtų, važiavo per Baltarusiją ir suteikė balsą kitiems, leido būti girdimiems mechanikams ir fūrų vairuotojams, gydytojams bei pensininkams. Be to, jie kalbėjo ne propagandos, o savo balsu tai, ką galvoja. Todėl Tichanovskis buvo vadinamas tai „mužikų lyderiu“, tai liaudies balsu. Kartais jis yra lyginamas su A. Navalnu Rusijoje, nors tai labai netikslu – Navalnas yra „baltųjų apykaklių“, liberalaus ir prasimušusio į vidutinius verslo sluoksnius atstovas, tolimas nuo „liaudies balso“ ir analitiškai kalbantis pats, o ne suteikiantis balsą kitiems.

Lenkai Tichanovskį lygina su Lechu Valensa, o ir pats Valensa pripažįsta, kad yra panašumų. Šis palyginimas yra tikslesnis, tik Valensa rėmėsi organizuota profesine sąjunga ir aišku proletarišku, tik antikomunistiniu solidarumu, drąsiai priimdamas Katalikų bažnyčios pagalbą. Tichanovskis – buria tautą tokią, kokia ji yra dabar: suskaidytą, pusiau rusakalbę, pusiau sovietinę, o ne tą LDK paveldėtoją, kurią sapnuoja K. Kalinausko aukštintojai.

Daugelis analitikų buvo pastebėję, kad jei „liaudies balsas“ būtų buvęs užregistruotas, jo šansai būtų minimalūs: pusantro šimto tūkstančių jo video-blogo prenumeratorių ir buvo jo maksimumas aršioje rinkos kovoje su kitais blogeriais. Tylus scenarijus – neliesti Tichanovskio – buvo patogus Lukašenkai. Juk galinga kariuomenė nesivaiko paprasto aktyvisto. Atrodo, lyg kas specialiai siundytų Baltarusijos jėgos struktūras sukelti kaip galima daugiau audrinančio triukšmo ten, kur buvo galima viską tyliai išspręsti. O galios struktūros specialiai palieka aiškius pėdsakus provokacijų tyrėjams (matomi veidai, nesislepia nuo kamerų, o yra jų centre), kad tik nepamirštų demaskuoti. Kurio tai nematomo žaidėjo ėjimai? Visas tas didelis triukšmas su Tichanovskio ir Statkevičiaus suėmimu tik didina dviejų regimų, tikrųjų kandidatų, realių konkurentų, nomenklatūros ir verslo statytinių – Viktoro Babariko ir Valerijus Cepkalo šansus. Kitu atveju, Babariko – bankininkas, turčius, nomenklatūrščikas – neturėtų jokių galimybių. O dabar Babariko ir Cepkalo atvirai aukština suimtą Tichanovskį ir taip greitai kelia sau reitingus. Tichanovskio mitas pavertė Baltarusijos liaudį ir jos išsirikiavo į didžiules eiles pasirašyti už bet kurį kitą, kad tik ne už „Sašą 3 procentai“. Šitos eilės varo iš pusiausvyros visas Batkos galios struktūras, nesugalvojančias, ką būtų galima priešinti joms. Lyderių suėmimai – neveikia, o atsirandantys nauji ir nauji talentingi rinkimų organizatoriai griauna sukilimo malšinimą, kol viskas vyksta pagal įstatymą. Todėl paskutiniam Europos diktatoriui reikalinga sukurti kokį tai incidentą.

Vis dėlto užkulisiuose kalbama, kad veikiausiai yra dar du scenarijai, kurį vykdo atskiros, bent viena apie kitą žinančios, jėgos struktūros: promaskvietiškas saugumas, kurio šansai šiame žaidime kol kas blogiausi, ir už Baltarusijos nepriklausomybę pasisakantis Baltarusijos KGB sluoksnis (ar, plačiau, galios struktūros), kuris tikisi išgelbėti santvarką, nuversdami Lukašenką ir taip išsaugodami sistemą. Tačiau čia aš įsitraukiu į konspiracijos teorijas, neturėdamas nei vieno įrodymo. Vis dėlto, nėra kito būdo nei konspiracijos modeliavimai apčiuopti kitus nematomus žaidėjus. Tam, kad likti bent kiek racionaliems kalbant apie konspiraciją, siūloma laikytis racionalaus ir kritiško modeliavimo. Nei Lukašenkai, nei opozicijai kraujo praliejimas nebūtų naudingas. Labiausiai nenaudingas dabartiniam Baltarusijos vadovui: jam reikia tarptautinio pripažinimo. Šaudymas reikštų katastrofą, nes po to sektų ekonominė blokada ir vėl – būtinybė bučiuoti Kremliaus ranką. Tačiau gąsdinimai, kuriais skambina prezidentas, gali paskatinti Baltarusijos saugumą išprovokuoti šaudymą. Ypač rinkimų dieną, jei šimtai tūkstančių žmonių išeitų tikrinti falsifikuojamus rinkimus. Tai būtų pati blogiausia rinkimų pabaiga. Tačiau tikėsimės, kad šis scenarijus nebus realizuotas, nes jis neprognozuojamas nei vienam iš žaidėjų. Šaudymai reikštų, kad rinkimai arba neįvyktų, arba jų nepripažintų nei ES, nei Rusija. Tai legitimizuotų galimą valstybės perversmą, nes naujai-seniai „iškeptas“ uzurpatorius būtų neteisėtas, o vadinasi perversmas su iškart po to sekančiais rinkimais būtų teisėtas, turint omenyje Baltarusijos parlamento neveiksnumą. Kremliaus analitikai-propagandistai buvo užsiminę apie tai, kad Maskva mielai matytų buvusį užsienio raikalų ministrą V. Makėjų, priimtiną ir Vakarams, ir Maskvai, ar net buvusį premjerą S. Rumasą, o gal sužaistų nauju premjeru R. Golovčenku, kuris yra labai artimas jėgos struktūroms… Konspiracijos sindromas daugina šmėklas: gali pamanyti, kad kiekvienas gali būti išdaviku. Visi jie laukia arba bijo, kad opozicija į aikštę išves šimtą tūkstančių ar daugiau. Tačiau ši, kad ir labai stengiasi, dar nesugeba, o gal ir gerai, kad DAR nesugeba.