Alasdairo MacIntyre´o revoliucinis aristotelizmas: empancipacinė politika, bendruomenė, gėris (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Disertacijoje tyrinėjama Alasdairo MacIntyre’o raštuose plėtojama neoaristotelinė politinė teorija, įvardijama kaip revoliucinis aristotelizmas. Teigiama, kad revoliucinis aristotelizmas turi būti interpretuojamas iš emancipacinės politikos perspektyvos, jį suprantant kaip postmarksizmo atvejį. Revoliucinis aristotelizmas atmeta marksizmui būdingą politikos formą, tačiau neišsižada radikalių demokratinių siekių bei naujai permąsto emancipacinės politikos tęstinumo galimybę. Revoliucinis aristotelizmas konceptualizuoja emancipacines kovas vietinių bendruomenių lygmeniu.
Disertacijoje išskleidžiamos ir kritiškai įvertinamos gėrio ir vietinės bendruomenės sampratos, sutinkamos revoliucinio aristotelizmo teorijoje. Analizuojant Aristotelio, Tomo Akviniečio ir Karlo Marxo darbų įtaką MacIntyre’o minčiai, atskleidžiama polio kaip racionalios kritikos erdvės sampratos reikšmė plėtojant vietinių bendruomenių politikos teoriją. Formuluojama anti-elitistinė politikos kaip kolektyvinio svarstymo dalyvaujamojoje demokratinėje bendruomenėje samprata. Gėrio kategorija taip pat turi būti interpretuojama vietinių politinių kovų kontekste. Teigiama, kad revoliucinio aristotelizmo teorijoje gėrio samprata turi reikšmingą utopinę dimensiją, palaikančią įvarius vietinių bendruomenių bendrojo gėrio projektus platesniame kovų dėl socialinės transformacijos kontekste.
