Svetlana Aleksijevič

Garbės daktarė / Honorary Doctor (Suteiktas vardas 2020-10-21)

Svetlana Aleksijevič yra baltarusių rašytoja, žurnalistė, scenaristė, kuriai 2015 m. buvo suteikta Nobelio literatūros premija. Ji tapo 14-ąja rašytoja moterimi ir pirmąja baltarusių rašytoja, gavusia šį apdovanojimą. VDU garbės daktarės vardas jai suteiktas už svarų indėlį dokumentinės grožinės literatūros, demokratijos ir žmogaus teisių stiprinimo srityse, išsaugojant žmonių istorinę ir daugiabalsę atmintį bei reikšmingas pastangas ginant laisvės ir teisingumo vertybes.

S. Aleksijevič gimė 1948 m. gegužės 31 d. Ivano Frankivske, Ukrainoje. Jos tėtis – baltarusis, o mama – ukrainietė. Tėvui išėjus į atsargą, šeima persikėlė gyventi į Baltarusiją.

Labiausiai Svetlana Aleksijevič yra žinoma už meninės dokumentikos prozą: knygas „Karo veidas nemoteriškas“, „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“, „Laikas iš antrų rankų“. Šios knygos, kartu su penktąją knyga „Paskutinieji liudytojai“, sudaro ciklą „Utopijos balsai“. Rašytoja savo darbuose rašė apie karą Afganistane, Sovietų Sąjungos žlugimą, Černobylio katastrofą ir jos padarinius. S. Aleksijevič sukūrė savitą dokumentinės literatūros žanrą, kurį vadina „balsų romanu“. Šis žanras, paremtas šimtais interviu, leidžia iš autentiškų pasisakymų sukurti plačią gyvenimišką ir dvasinę dabarties panoramą.

Viena garsiausių Svetlanos Aleksijevič knygų – „Černobylio malda“, kurioje pateikiami šimtai kone dešimtmetį rinktų interviu su avarijos likviduotojais, gaisrininkais, kariškiais ir jų artimaisiais. Knygoje atskleidžiamas melu pagrįstos sistemos brutalumas, šimtų ir tūkstančių suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.

S. Aleksijevič yra ne tik rašytoja, bet ir žurnalistė, dokumentinių filmų scenaristė – šis jos užsiėmimas ryškiai atsispindi ir jos prozoje, dokumentuojančioje gyvenimą, patirtis, istorinius įvykius. Ji parašė daugiau nei 20 scenarijų dokumentiniams filmams ir 3 pjeses spektakliams.

Pastaraisiais metais S. Aleksijevič išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos diktatūrinio režimo kritikė. 2000-aisiais dėl politinio persekiojimo ji buvo priversta išvykti iš šalies, vėliau grįžo. Nuo prasidėjusių Krymo įvykių (2014 m.) ji važinėja po pasaulį ir kalba apie politikos, karo ir rusų literatūros santykį. 2020 metų rugsėjį, prasidėjus masiniam judėjimui prieš A. Lukašenkos režimą, emigravo į Vokietiją.

S. Aleksijevič yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų, tarp jų – Remarko premiją (2001 m.), Nacionalinę kritikų premiją (JAV, 2006 m.), skaitytojų simpatijų premiją „Big Book“ už knygą „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“, Kurto Tucholskio premiją Už literatūros drąsą ir orumą, Andrejaus Siniavskio premiją Už literatūros kilnumą, Rusijos nepriklausomų ekspertų premiją „Triumf“, Leipcigo premiją už geriausią politinę knygą ir kt. 2013 m. S. Aleksijevič Vokietijoje apdovanota Tarptautine taikos premija. 2015 metais S. Aleksijevič gavo Nobelio literatūros premiją už polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą.