Alfonsas Nyka-Niliūnas

Garbės daktaras / Honorary Doctor (Suteiktas vardas 1997-03-26)

Alfonsui Nykai-Niliūnui – vienam iškiliausių XX a. lietuvių poetų, vertėjui, literatūros kritikui, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatui – VDU garbės daktaro regalijos įteiktos 1997 m.

Alfonsas Nyka-Niliūnas gimė 1919 07 15 Nemeikščiuose, Utenos apskrityje. 1938 m. baigęs Utenos gimnaziją pradėjo romanistikos ir filosofijos studijas VDU, kurias 1942 m. užbaigė VU. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur studijavo Tübingeno ir Freiburgo universitetuose, dirbo mokytoju Tübingeno lietuvių gimnazijoje, dėstė prancūzų kalbą Meno ir amatų mokykloje Freiburge. 1949 m. atvyko į JAV. Čia iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas. Buvo antologijos „Žemė“ (1951) dalyviu, vienu iš žurnalo „Literatūros lankai“ (1952–1959) steigėjų ir redaktorių, žurnalo „Aidai“ redakcijos nariu, žurnalo „Metmenys“ bendradarbiu.

Eilėraščius spausdinti pradėjo dar 1939 m. Išleido poezijos rinkinius „Praradimo simfonijos“ (1946, apdovanotas Bendrojo Amerikos lietuvių fondo premija), „Orfėjaus medis“ (1953, „Aidų“ premija), „Balandžio vigilija“ (1957), „Išduotas medis“ (1971), „Vyno stebuklas“ (1974, Lietuvos rašytojų draugijos premija), „Žiemos teologija“ (1985), taip pat rinktines „Būties erozija“ (1989), „Eilėraščiai“ (1996). A. Nykos-Niliūno meninė pasaulėjauta formavosi veikiama egzistencializmo filosofijos, Vakarų simbolistinės poezijos, karo meto, išeivio patirties. Poezijoje vyrauja estetizuotas filosofinis būties išgyvenimas, atskleidžiamas jos laikinumas, trapumas, netekimas, gausu kultūros įvaizdžių. Ištobulintuose poetiniuose vaizduose vengiama daiktiškumo, antra vertus, abstrakčios būsenos sukonkretinamos, tampa realesnės už daiktinę tikrovę. Vėlesnio laikotarpio kūryba labiau koncentruotos formos – trumpesnė frazė, glaustesnis vaizdas, itin reikšmingos pauzės. Poetas ne tik rašė, bet ir vertino kitų kūrybą: L. Miškinio, A. Sietyno, K. Raudos ir kitais slapyvardžiais paskelbė esė pobūdžio kritikos straipsnių, kuriuose vadovavosi aukštais estetiniais kriterijais, ypač vertindamas poezijos originalumą, autentiškumą (rinktinė „Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika“, 1996). Išleido dviejų dalių knygą „Dienoraščio fragmentai“. Išvertė Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux, S. George, T. S Elliot, G. Leopardi, Saint–John Perse poezijos, „Giesmių giesmę“, W. Shakespeare „Hamletą“ (1964), Vergilijaus „Georgikas“ (1984), J.V. Gėtės, Č. Milošo kūrinių.

Parengta pagal VDU bibliotekos informaciją.