Adolfas Damušis

Garbės daktaras / Honorary Doctor (Suteiktas vardas 1997-03-26)

Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikui, technikos mokslų daktarui, ateitininkų ir katalikų visuomenės veikėjui, 1941 m. sukilimo vienam iš organizatorių bei vadovų, Vyčio kryžiaus kavalieriui profesoriui Adolfui Damušiui (1908–2003) VDU garbės daktaro regalijos įteiktos 1997 m. Adolfas Damušis – vienas iš nedaugelio lietuvių, apdovanotų Vatikano Šv. Silvestro ordinu, įteiktu paties palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II.

Adolfas Damušis gimė 1908 06 16 Toščicoje, Mogiliovo srityje. 1920 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. 1932 m. įkūrė iki šiol veikiančią inžinierių ateitininkų korporaciją „Grandis“. 1934 m. baigė VDU Technikos fakultetą, kuriame įsidarbino. 1940 m. tapo Neorganinės chemijos katedros vedėju, 1942–1943 m. fakulteto dekanu. 1936–1940 m. prie Kauno ir Naujosios Akmenės apylinkėse tyrė kreidos ir klinčių klodus. 1937–1938 m. specializavosi Vokietijos, Čekoslovakijos, Suomijos cemento fabrikuose. 1939 m. parengė cemento fabriko Skirsnemunėje projektą, pagal kurį pastatyta gamykla Naujojoje Akmenėje. 1941 m. vadovavo Lietuvių aktyvistų fronto kariniam štabui Kaune, kartu su kitais organizavo ir vadovavo Birželio sukilimui, sudarius Lietuvos laikinąją vyriausybę ėjo pramonės ministro pareigas. Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių, 1943–1944 m. užėmęs vicepirmininko postą. Už pasipriešinimo nacių okupacinei valdžiai organizavimą 1944–1945 m. kalėjo Vokietijoje. Lietuvos rezistencijos buvusių politinių kalinių sąjungos vienas kūrėjų ir vadovų. 1947 m. persikėlė į JAV, kur dirbo „Sherwin-Williams“, „BASF Wyandotte“ bendrovėse. Vėliau ėmėsi akademinio darbo – 1973–1983 m. ėjo Detroito universiteto profesoriaus, Polimerų tyrimo instituto vicedirektorius pareigas. 1946–1952 m. vadovavo Ateitininkų federacijai, 1957–1964 m. ir 1977–1983 m. pirmininkavo jos tarybai, o 1947–1950 m. ir 1966–1969 m. – Lietuvių fronto bičiulių organizacijai. 1948–1954 m. laikotarpiu buvo Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos vicepirmininku, po kurio dar metus pirmininkavo federacijai.

Būdamas JAV profesorius nenutraukė ryšių su Tėvyne: aktyviai dalyvavo SSRS okupuotos Lietuvos laisvinimo byloje, daug rašė į lietuvišką spaudą. 1957 m. įsteigė JAV lietuvių jaunimo stovyklą „Dainava“ ir jai kelis dešimtmečius vadovavo. 1985–1987 m. buvo Lietuvos krikšto 600 m. sukakties paminėjimui suburto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. 1997 m. kartu su žmona grįžo į Lietuvą.

Profesoriui priklauso 24 patentuoti išradimai, knygos ir studijos: „Uretaninės dangos: dangų apdorojimas“ (Urethane Coatings: Treatise on Coatings, 1967), „Sandarikliai“ (Sealants, 1967), „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940–1959 m.“ (1988), „Lietuvių pogrindis vokiečių saugumo policijos dokumentuose“ (1989), „Lietuvos rezistencija prieš sovietų ir nacių agresiją“ (Lithuania Against Soviet and Nazi Agression, 1994).

Adolfas Damušis mirė 2003 02 27 Vilniuje.

Parengta pagal VDU bibliotekos informaciją.