Parama demokratijai ir piliečių dalyvavimas Lietuvoje

Užsienyje atlikta daug lyginamųjų studijų pagal įvairiose šalyse atliktų reprezentatyvių apklausų duomenis, siejančių paramą demokratijai su politiniu stabilumu (Powell, 1985; Seligson, Carrion, 2002) arba politiniais veiksmais (Barnes, Kaase ir kt., 1979; Dalton, 1990, 1996, 2001; Mishler, Rose, 2001). Dauguma mokslininkų laikosi požiūrio, kad per ilgesnį laikotarpį pasitenkinimas politinės sistemos veikimu sukuria geranoriškumo rezervą arba aukšto lygio bendrąją paramą demokratijai, kuri užtikrina demokratinių režimų išlikimą krizių metu (Easton, 1965, 1975; Finkel, Muller, Seligson, 1989; Inglehart, 1988; Lipset, 1959; Norris, 1999; Seligson, Muller, 1987). Kita vertus, globalizacija ir individualizacija sąlygoja kasdienio gyvenimo neapibrėžtumą ir netikrumą, dėl to valdžios institucijos imamos neigiamai vertinti ir atsiranda stipraus lyderio poreikis (Barisione, 2009; Bluhdorn, 2006). Nepaisant „institucionalistų“ kritikos, šiuolaikinės studijos pateikia daugybę įrodymų, kad kultūriniai paaiškinimai, suvokiant protesto elgesį poindustrinėse visuomenėse, yra validūs (Dalton, 2001; Norris, 1999; Klingemann, 1999; Inglehart, 1997; Jennings, 1990). Tačiau siekiant suvokti valdžios institucijų vertinimus ir protesto veiksmus naujose demokratijose, kultūrines prielaidas reikia iš naujo apibrėžti (Inglehart, Walzer, 2003; Norris, 1999). P. Norriso (1999) teigimu, naujose demokratijose nepasitenkinimas valdžios institucijų veikimu dėl paplitusios korupcijos, valstybės pareigūnų naudojimosi savo galia ir kitos nuomonės netoleravimo gali būti laikomas sveika reakcija. Tačiau W. Mishlerio ir R. Rose’o (1997) manymu, naujose demokratijose nepakankamas pasitikėjimas valdžios institucijomis leidžia prognozuoti pilietinės visuomenės deintegraciją, perdėtas pasitikėjimas kenkia demokratijai, nes skatina politinę apatiją,
mažina budrumą ir valdžios institucijų kontrolę. Naujai demokratijai reikia ne tik pasitikėjimo, bet ir aktyvių, sveikai skeptiškų valdžios institucijų atžvilgiu piliečių, kurie, esant poreikiui, gali liautis pasitikėti valdžios institucijomis ir imtis valdžios institucijų kontrolės arba dėti pastangas pakeisti esamas institucijas (Mishler, Rose, 1997; Pappas, 2008; Rohrschneider, 2010). Piliečių dalyvavimas pokomunistinių šalių valdymo procese yra kompleksinis reiškinys, kuriam įtaką daro įvairūs veiksniai, palyginti su išsivysčiusiomis demokratijomis (Mishler, Rose, 1998; Rueschemeyer, Wittrock, 1998; Inglehart, Catterberg, 2002; Howard, 2003; Inglehart, Welzel, 2005).