Žmogaus teisių ir valstybės suvereniteto dermė Lietuvos nacionalinėje žmogaus teisių politikoje (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
1990 m. atgavusi nepriklausomybę Lietuva pademonstravo ryžtą kuo greičiau šalyje įtvirtinti visuotinai pripažintus žmogaus teisių principus. Visgi vėlesniais nepriklausomybės metais formuojant labiau valstybės interesams palankią politiką nėra aišku, kieno interesai – valstybės ar individo – yra aktualesni ir kaip (ar) jie tarpusavyje dera Lietuvos valstybės politikoje. Disertacijos tikslas – ištirti, ar valstybės suverenitetas ir žmogaus teisės yra (ne)suderinami vienas su kitu Lietuvos nacionalinės žmogaus teisių politikos formavimo kontekste. Siekiant užsibrėžto tikslo analizuojamas Lietuvos žmogaus teisių politikos formavimosi kontekstas, jį įtakojantys veiksniai, nacionalinė žmogaus teisių teisinė bazė, keturiolika Lietuvos Respublikos Vyriausybės programų per žmogaus teisių prizmę. Atliekant tyrimą naudojama teisės aktų ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas kokybinis interviu, taip pat palyginamoji analizė.
Empiriniai atlikto tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos politika žmogaus teisių atžvilgiu yra fragmentiška, stokojanti integralumo, tolygaus dėmesio visoms žmogaus teisėms ir joje stipriai išreikšta socialinė, ekonominė dimensija. Tokios politikos kontekste žmogaus teisių ir valstybės suvereniteto tarpusavio sąryšis vertintinas nevienareikšmiškai. Viena vertus, išorinis suverenitetas yra suderinamas su žmogaus teisėmis; jie papildo vienas kitą. Tuo tarpu vidaus politikos kontekste žmogaus teisės nėra suderinamos su vidiniu valstybės suverenitetu ir valstybės viduje aukštesne vertybe laikomas valstybės suverenitetas atspindintis valstybės interesus. Taip pat empiriniai tyrimo rodo, kad žmogaus teisės ir vidinis valstybės suverenitetas yra suderinami tuomet, kai valstybės interesai apima pareigą užtikrinti žmogaus teises.
