Žemės dirbimo technologijų ilgalaikis poveikis agroekosistemų tvarumui
Anotacija
Vienas iš pagrindinių veiksnių, užtikrinančių konkurencingo, modernaus ūkio plėtrą, yra produkcijos savikainos sumažinimas taupant laiko ir energijos sąnaudas, dirvožemio našumo išsaugojimas ir didinimas. Tyrimų tikslas – ištirti žemės dirbimo technologijų, derinamų su šiaudų ir žaliosios trąšos nuolatiniu panaudojimu, ilgalaikį poveikį agroekositemų tvarumui.
Ilgalaikis stacionarus lauko eksperimentas įrengtas 2000 m. laukelių skaidymo metodu, 4 pakartojimai. Eksperimente žemės ūkio augalai buvo kaitomi tokia tvarka: vasariniai rapsai, žieminiai kviečiai, miežiai. Vienoje eksperimento dalyje šiaudai buvo pašalinti, o kitoje dalyje – susmulkinti ir paskleisti. Visos žemės dirbimo sistemos – gilusis ir seklusis arimas, seklus purenimas rudenį, per žiemą paliekamos ražienos, neįdirbant žemės su tarpiniais pasėliais ir be jų – buvo tiriamos tiek fone be šiaudų, tiek fone su paskleistais šiaudais.
Disertaciniame darbe kompleksiškai įvertintas ilgalaikis (praėjus 20–22 m.) įvairaus intensyvumo žemės dirbimo technologijų poveikis pagrindiniams agroekositemų tvarumo rodikliams. Ilgalaikis žemės dirbimo intensyvumo sumažinimas, ypač derinamas su pastoviu šiaudų paskleidimu ir tarpiniais pasėliais, turi teigiamą kompleksinį poveikį agroekosistemų tvarumui, palyginus su tradiciniu žemės dirbimu – arimu. Tiesioginė sėja į nedirbamą dirvą be derinimo su šiomis kompleksinėmis priemonėmis, kurios leistų užtikrinanti sveiko ir gyvybingo dirvožemio formavimą, neperspektyvi ir nerekomenduotina.
