XVII-XVIII amžiaus Nukryžiuotojo altoriai Lietuvoje: atvaizdo semantika retabulo ikonografijos kontekste (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacijoje analizuojama Lietuvos dailėje iki šiol kaip visuma netyrinėta reikšmingiausio krikščioniškojo siužeto ikonografija – Nukryžiuotasis Jėzus Kristus. Pirmą kartą sistemingai išnagrinėjus XV–XVIII a. nukryžiavimo kompozicijų ypatumus Lietuvos vaizduojamojoje dailėje, buvo išskirti šių atvaizdų ikonografiniai tipai ir, jais remiantis, sudarytas katalogas. Išskirtinis dėmesys šiame darbe teikiamas altoriniams atvaizdams, kurių prasmės įvairialypiškumas gali būti suvokiamas tik autentiškoje aplinkoje – jiems skirtuose retabuluose. Altorinio atvaizdo ir retabulo dekoro programos sąveika Lietuvos bažnytinės dailės tyrimuose nagrinėjama pirmą kartą. Nustatyta abipusė jų tarpusavio įtaka kompoziciniuose, ikonografiniuose ir prasminiuose lygmenyse. Liturginiame ir vizualiniame kontekste nukryžiavimo kompozicija galėjo būti suvokiama kaip eucharistinio Kristaus Kūno iliustracija, kaip visos Kristaus kančios, patirtos ant Golgotos kalno, sudabartinimas ir kaip asmeninis tikinčiojo dalyvavimas Atpirkėjo aukos įvykyje. Pasirinktų penkių XVII-XVIII a. retabulų atvejų studijos atskleidžia Nukryžiuotojo atvaizdo prasmių kaitą skirtingame ikonografiniame kontekste. Idėjinės šių altorių dekoro programos plėtoja Įsikūnijimo, Kryžiaus aukos, Bažnyčios įsteigimo, šventųjų kankinių išaukštinimo ir Paskutiniojo teismo dienos temas.
