Vaikas lietuvių pasakose ir sakmėse: palikuonis ir ypatingas žmogus (Etnologija 07 H)
Anotacija
Disertacijoje analizuojamos lietuvių mitologinės sakmės, stebuklinės ir novelinės pasakos ar atskiri šių žanrų kūrinių elementarieji siužetai, kuriuose vaikai veikia kaip aktyvūs personažai herojai arba yra aptinkami pasyvių personažų arba objektų vaidmenyje. Disertacijos tikslas analizuojant įvairiarūšę folkloro ir etnografinę medžiagą iškelti pasakose bei sakmėse atsiskleidžiantį požiūrį į vaikus ir parodyti liaudies kūryboje propaguojamą suaugusiųjų elgesį / santykius su vaikais. Darbe taikyti analitinis aprašomasis ir lyginamasis istorinis metodai bei remtasi B. Kerbelytės Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge pateiktais struktūrinės-semantinės tekstų analizės rezultatais pasakų ir sakmių struktūrų aprašymais bei elementariųjų siužetų klasifikacija. Tyrimas parodė, kad: 1) stebuklinių pasakų elementariuosiuose siužetuose kūdikio gimimo priežastimi laikomi magiški veiksmai sietini su realiais reprodukcijos procesais ir simbolinio mąstymo tradicija; 2) palikuonių sveikatą liaudišku supratimu lėmę (būsimųjų) tėvų veiksmai ir gebėjimas išvengti kenksmingo maginio poveikio; 3) archajinėje pasaulėžiūroje kūdikis, mažas vaikas ir vaikas su tam tikromis raidos anomalijomis laikyti artimais anapusiniam pasauliui; 4) nuostatos dėl vaikų su įgimtais raidos defektais priežiūros kito ir, artėjant prie mūsų laikų, humaniškėjo; 5) novelinėse pasakose aptinkamo išmintingo kūdikio vaizdinio savitumą lėmė sakmių ir viduramžių literatūros sąveika bei iš Biblijos žinomo karaliaus Saliamono išminties idealizavimas.
