Traumos naratyvai šiuolaikinėje lietuvių ir ispanų dramaturgijoje
Anotacija
Remiantis kultūrinės traumos ir poatminties sąvokomis bei naratyvo teorija, disertacijoje tiriama, kaip XX a. pab.–XXI a. pr. lietuvių ir ispanų dramose konstruojami trauminiai naratyvai, nagrinėjantys su karais ir politiniais režimais susijusias temas. Analizė parodė, kad fašistinį režimą atskleidžiančių naratyvų specifika skiriasi nuo atspindinčių komunistinio režimo patirtis tik iš dalies: trauminiai naratyvai šiuolaikinėje lietuvių ir ispanų dramaturgijoje skiriasi tik kai kuriais aspektais. Daugeliu atvejų lietuvių ir ispanų trauminis naratyvas dramose sutampa: išryškinamas moters vaidmuo sunkioje situacijoje, pasitelkiamos tos pačios ar bent panašios simbolinės erdvės, prikeltų mirusiųjų motyvas, aptariamas religijos vaidmuo, parodomas žmogaus prisitaikymas prie sistemos. Skirtumas tarp tirtų naratyvų būtų tas, jog lietuvių dramos pasitelkia alegorinę kalbą, ne taip retai traumos jose pateikiamos užmaskuotos, o ispanai dažniausiai buvusias ir dar atviras žaizdas parodo tokias, kokios yra, atskleisdami net žiauriausius momentus. Tai galima aiškinti kaip skirtingų politinių režimų palikimą, vienų įprotį apsimetinėti, kitų tylėti. Dėl skirtingų režimų matomas nevienodas požiūris į moterį, kiek kitaip traktuojama religija, naratyvuose jaučiama, kad Ispanijos trauma ateina iš tautos vidaus, o lietuvių atveju – iš šalies. Tačiau pačioje dramų raiškoje nepastebėta žymių skirtumų: panašiai nurodoma į erdvę, dažniausiai taikomas tas pats naratoriaus tipas, pasitelkiami įvairūs kalbos struktūravimo būdai.
