Tautų reprezentacija ir požiūris į kitą XX-XXI a. lietuvių literatūroje apie Rytų Prūsiją (Filologija 04 H)
Anotacija
Disertacijoje tyrinėjamas tautų vaizdavimas ir požiūris į kitą lietuvių literatūroje apie konkretų regioną – Rytų Prūsiją. Atvejo studijai pasirinkti šie dviejų XX a. autorių darbai: I. Simonaitytės romanai Aukštujų Šimonių likimas (1935, 1976), Vilius Karalius (1939, 1977), Paskutinė Kūnelio kelionė (2000), Be tėvo (1987), Pavasarių audroj (1987) ir apysaka Pikčiurnienė (1987); Vydūno veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (2001), straipsniai Kaip aš žiūriu į lietuvių-vokiečių santykius (1938), Lietuvių tautos pobūdis (1939), Lietuvis (1918), Prūsijos lietuvių likimas ir uždavinys (1948), Tautos vieningumo pasitikrinimas (1952), taip pat – devyni žurnalo Darbymetis (1921–1925) numeriai ir didžioji dalis Vydūno dramų: Pasaulio gaisras (1968), Pasiilgimas (1938), Nakvišos gėralas (1937), Laimės atošvaita (1934), Probočių šešėliai (1968), Tikroji motinėlė (1934), Avelė (1929), Karalaitė (1925), Varpstis (1923), Vyrai (1923), Likimo bangos (1922), Vergai ir dykiai (1919), Smarkusis Kruša (1913), Mūsų laimėjimas (1913), Birutininkai (1910), Piktoji gudrybė (1908), Tėviškė (1908), Amžina ugnis (1968), Kur prots! (1907). Dar nagrinėjami šie XXI a. rašytojų kūriniai: Editos Barauskienės romanai Tolminkiemio sodininkas (2014), Žodi, nekrisk ant akmens (2007) ir literatūriniai pasakojimai Vyžeikių karalienė (1998); R. Černiausko novelių rinkinys Tolminkiemio istorijos (2014); R. Flicko romanai Emma, pastoriaus duktė (2014) ir Šiaurės Sachara (2010).
Teorinį ir metodologinį tyrimo karkasą sudaro imagologijos, kiek mažiau – literatūros sociologijos sąvokos. Tautų reprezentacija ir požiūris į kitą tiriamas taikant imagologijos teorinius įrankius, interpretuojamas pasiremiant ir literatūros sociologų teiginiais, istorikų tyrimais ir kt.
Tyrimo rezultatai rodo, jog šiuolaikinių tekstų apie Rytprūsius imagologinis krūvis priklauso nuo XX a. autorių kūrinių įtakos jiems: kuo ši įtaka silpnesnė, tuo mažiau dėmesio tenka tautų vaizdavimui. Išryškėja ne tik disertacijos šaltinių tarpusavio panašumai bei skirtybės, bet ir nūdienos darbuose sutinkamos naujos įvaizdžių interpretacijos, susijusios su pakitusiu istoriniu kontekstu.
Disertacija aktuali ir naudinga tolesniems, nebūtinai imagologiniams, tyrimams. Be to, ji leidžia suprasti, ką apie Rytprūsius ir juose gyvenusias tautas mums perduoda šiuolaikinė literatūra, parodo, kiek ji yra nutolusi nuo anksčiau apie šį regioną rašiusiųjų tekstų, atskleidžia, kiek apskritai naujas yra dabartinis tautų vaizdavimas.
