Svetimo patirtis XIX–XX A. Kuršių nerijos kelionių literatūroje
Anotacija
Remiantis Vokietijos fenomenologo Bernhard Waldenfels svetimo sampratos teorija, disertacijoje nagrinėjami svetimo tapsmo ir transformacijos atvejai, užfiksuoti XIX ir XX amžiaus vokiečių autorių kelionių po Kuršių neriją aprašymuose.
Svetimo fenomeno aprašymai visada jungė realius faktus, kūrėjų fantazijas ar atsiminimus apie kitas vietas. Kuršių nerijos svetimo paveikslai, kurie buvo pastebėti ir aprašyti keleto autorių, gali būti traktuojami kaip besikartojantys ir tik nerijai būdingi fenomenai, nes jų visuma atspindi ir patvirtina kelių kultūrų sąlytį bei susikirtimą. Svetimas atkreipė į save autorių dėmesį įvairiai – skambesiu, grožiu, baisumu ar forma. Emocijos ir jausmai, kilę autoriams suvokiant subjektus ar objektus, ir sudaro svetimo įkūnijimo konstruktą. Svetimo inscenizacijos elementai buvo įvairiose erdvėse: gamtos, klimatinėse, orų, geologinės sandaros, augmenijos ir gyvūnijos, o taip pat vietinių gyventojų darbo, gyvenamosios bei kultūrinės erdvės. Analizuotuose kūriniuose buvo rastos ir analizuotos įvairios svetimybės formos. Radikali, reliatyvi, dviguba ir struktūrinė svetimybės iliustruojamos įvairiais pavyzdžiais.
Metams bėgant svetimo suvokimas kito, bet šis kraštas vis tiek liko svetimu. Keliautojų sąmonėje jis iš visai svetimo virto į šiek tiek pažįstamą svetimą, vietoj atstumiančio ar baugaus kitoniško jis tapo vis patrauklesnis ir labiau viliojantis.
Raktiniai žodžiai: svetimas, sienos, Kuršių nerija, kelionių aprašymai, kelionių literatūra, fenomenologija.
