Suverenumo koncepcijos suvokimas ir kismas modernios Lietuvos valstybės politiniame diskurse
Anotacija
Disertacijoje pateikiama modernios Lietuvos valstybės suverenumo koncepcijos politinio diskurso analizė. Darbe rekonstruojamas suverenumo sąvokos ir idėjos turinio kismas, jos teorinio (įsivaizduojamo) ir praktinio modelio sąsaja bei prieštaravimai. Analizuojami politinių ir visuomenės veikėjų pasisakymai (tekstai) viešojoje erdvėje, taip pat pasitelkiamas kokybinio interviu metodas įtraukiant ir politikos ekspertus. Nustatoma ir apibrėžiama suverenumo sąvokos transformacijos trajektorija Lietuvos valstybės suverenumo atkūrimo (1917-1919 m., 1987-1992 m.), Lietuvai (į)stojant į Europos Sąjungą (2003-2004 m.) metu bei Europos Sąjungos projektuojamo suverenumo kontekste (2017-2020 m.). Suverenumo koncepcijos diskurso analizei suformuojamos keturios kategorijos: susitapatinimas su konkrečia bendruomene, vienybė bendriems tikslams, apsisprendimo principas ir sprendimų priėmimas, suverenas. Kategorijos šiuo atveju yra suverenumo koncepcijos dedamosios, kuriomis jis politinių ir visuomenės veikėjų suprantamas ir apibrėžiamas. Jų pagalba klasifikuojami suverenumo steigimo, įsteigimo ir išlaikymo momentai. Skirtingi šių kategorijų turinio suvokimai sukuria vidinius konfliktus. Disertacijoje pateikiama suverenumo kismo trajektorija: autoritetu ir demokratijos principais pagrįstas tautinis pilnutinis; tautinis-pilietinis demokratiniais pamatais ir moraline Lietuvių tautos atsakomybe pagrįstas suverenumas, kur suverenas yra tauta; pasidalintas (iš dalies deleguojamo) suverenumo modelis, jis tampa ištekliumi; suvienytas (sutelktas) Europos Sąjungoje suverenumo modelis, jis įkūnijamas ne valstybėje, o sistemoje.
