Santykis tarp ironijos ir etikos S. Kierkegaard’o mąstyme (Filosofija 01 H)
Anotacija
Šiuolaikinėje kultūroje ironija suvokiama pirmiausiai kaip moralinio reliatyvizmo priebėga. Šioje disertacijoje bandoma kvestionuoti tokią sampratą Søreno Kierkegaard’o mąstymo pagalba. Tyrimo metu pirmiausia sprendžiama paties Kierkegaard’o darbų skaitymo problema, kuri randasi dėl įvarialypio ir didelio masto pseudonimų taikymo. Greta to, atskleidžiama, jog nepelnytai pamirštas ankstyvas Kierkegaard’o veikalas „Apie ironijos sąvoką“ turėtų laikomas vienu centrinių darbų, norint suprasti jo mąstymą. Kierkegaard’o mąstyme pasirodo dvi etikos sąvokos, kurios yra tarpusavyje susijusios hierarchiškai. Pirmoji etika yra etika, kuri paklūsta vyraujančioms socialinėms normoms bei jų laikymąsi supranta kaip pareigą. Tokia etika yra ribota dėl savo nepajėgumo išvengti kaltės sąmonės. Antroji etika tuo tarpu yra etika, kuri pajėgi išspręsti kaltės sąmonės problemą, tačiau perėjimas į ją nėra medijuojamas. Ironija, anot Kierkegaard’o, yra pajėgi spręsti tiek komunikacinę užduotį, medijuojant prarają tarp pirmosios ir antrosios etikos, o taip pat gali būti taikoma kaip autoterapinis įrankis pirmosios etikos atveju.
