Šalutiniai kirčiai bendrinėje lietuvių kalboje
Anotacija
Remiantis metrinės fonologijos bei minimaliojo ir maksimaliojo prozodinio žodžio teorijomis, disertacijoje nustatoma ir aprašoma, į kokius žemesnės pakopos prozodinės struktūros vienetus – pėdas ar minimaliuosius žodžius – skaidytinas fonetinis žodis tiriamojoje medžiagoje. Ją sudaro trylikos diktorių įgarsinti skaitomos kalbos įrašai. Analizė parodė, kad tiriamojoje medžiagoje šalutiniai (ypač prieškirtiniai) ritminiai kirčiai blankūs ir akustiniu, ir psichoakustiniu požiūriu. Šalutinių kirčių pokirtiniuose skiemenyse egzistavimą iš dalies rodo skiemens centro trukmė, intensyvumo vidurkis ir maksimumas. Tokias neryškias potencialių šalutinių ritminių kirčių ypatybes gali lemti neapibrėžtos jų funkcijos: tik eiliuotoje kalboje šalutiniai kirčiai padeda formuoti gana nuoseklų kalbos ritmą (metrą), neeiliuotoje kalboje tokio poreikio nėra. Šalutinių maksimaliojo prozodinio žodžio kirčių akustiniai indikatoriai ryškesni: šie kirčiai būdingi kai kuriems dūriniams (tarptautiniams žodžiams ir skaitvardžiams su dėmeniu dešimt). Tokius kirčius gerai atpažįsta kalbos vartotojai, todėl tai funkcionalūs kalbos reiškiniai. Analizuotų žodžių prozodinei struktūrai aprašyti tinkamesnė minimaliojo ir maksimaliojo prozodinio žodžio teorija, o ne dvinarių metrinių pėdų teorija, paremta šalutiniais ritminiais kirčiais.
