Rašymo formos lūžio literatūros lauke: Icchoko Mero, Vytauto Martinkaus, Ramūno Klimo tekstai
Anotacija
Disertacijoje analizuojamos Icchoko Mero, Vytauto Martinkaus ir Ramūno Klimo intelektualiosios literatūros tekstų rašymo formos, kurios radosi specifiniame lūžio literatūros kontekste. Tekstams analizuoti pasitelkiamas kognityvinės poetikos instrumentas ir literatūros sociologų įžvalgos. Analizė rodo, kad tiriamu laikotarpiu (XX a. 6–8 deš.) rašytiems intelektualiosios literatūros tekstams būdingas žanrinis hibridiškumas, polinkis viename tekste jungti skirtingas rašymo technikas, stilistines priemones. Intelektualiajai literatūrai būdingas pasakojimo daugiasluoksniškumas kuriamas dviem rašymo formomis: refleksyviosios naracijos technika; perkuriamais ir atnaujinamais scenarijais, įgalinamais išryškinant laiko, vietos, santykių, suvokimo deikses. Toks tekstų struktūravimo modelis apsunkina teksto suvokimą, aktyvuoja uždelstąją kategorizaciją ir kartu leidžia kurti intriguojančius tekstus, metančius skaitytojui intelektinį ir emocinį iššūkį. Kone esminis intelektualiosios literatūros bruožas – sąmoningas pasakojimo struktūros komplikavimas – kartu suteikė galimybę kalbėti ir apie ideologiškai nesaugias, nepageidautas temas. Analizuotų autorių, kaip ir kitų tyliųjų modernistų, įvestos rašymo formos, lėmusios ir semantinio lauko plėtimąsi, kartu suteikė kryptį literatūros modernėjimui ir atsinaujinimui po stalinizmo periodo.
