Personalizavimas švietime besimokančiųjų veikmės stiprinimui
Anotacija
Personalizavimas švietime reiškia perėjimą nuo į mokytoją orientuoto požiūrio prie į mokinį orientuoto požiūrio (Camps-Bansell, 2018), pabrėžiant aktyvų mokinių vaidmenį mokymosi procese (Chocarro ir kt., 2007; Deed ir kt., 2014; Coll, 2015). Tyrimai šia tema aiškiai rodo, kad personalizavimo procesas švietime reikalauja įgalinti mokinio veikmę (Coll, 2015), bet to pagrindas neaiškus. Todėl šiuo tyrimu buvo siekiama ištirti personalizavimo ugdymo procese esminius komponentus per mokytojų ir besimokančiųjų personalizavimo patirtį ir su ja susijusias bendras besimokančiųjų asmenines veikmės išraiškas.
Metodologinis požiūris, naudojamas šiame moksliniame darbe, yra metodologija, pagrįsta tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu tyrimu. Buvo taikomas nuoseklus aiškinamasis dizainas, apimantis dviejų fazių tiriamąjį darbą. Taikytas filosofinis modelis yra kritinis realizmas (Bhaskar et al., 1998; Archer, 1998). Kiekybinis tyrimas, apėmė autorės sukurtą apklausą mokytojams o kokybinis tyrimas – stebėjimus ir interviu trijose mokyklose. Tyrimų rezultatai rodo, kad mokytojai stengiasi mokymąsi pritaikyti prie asmeninių poreikių, nors kontekstiniai apribojimai, tokie kaip didelis klasių skaičius ir standartizuotų egzaminų reikalavimai, yra iššūkiai, apsunkinantys visišką mokymosi personalizavimą. Kokybinio tyrimo rezultatai rodo, kad besimokančiųjų vidiniai barjerai daro įtaką komunikacijai ir konformizmo pirmenybė slopina jų asmeninę veikmę mokymosi procese, o tai veda prie depersonalizacijos dinamikos.
Tyrime daroma išvada, kad ugdymo personalizavimas, kaip procesas, reikalauja mokytojų ir besimokančiųjų bendradarbiavimo, o aktyvus besimokančiųjų dalyvavimas yra labai svarbus. Personalizavimo praktika švietime turi bendrą teorinį pagrindą, paremtą antropologiniais pagrindais, kurie leidžia taikyti personalizavimą kaip švietimo principą. Tai suteikia pagrindą būsimiems tyrimams ir pedagoginėms naujovėms.
