Pastoraciniai Švenčiausiojo Sakramento kulto ypatumai Lietuvoje iki Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos (Teologija 02 H)
Anotacija
Šioje daktaro disertacijoje nagrinėjami Bažnyčios pastoracijos, susijusios su Švenčiausiojo Sakramento kulto (ŠSK) praktika, faktoriai Lietuvoje iki Vatikano II S. ir pagrindžiami šio kulto pastoraciniai ypatumai. Naudojant mokslinės literatūros (teologinės, istorinės, etnokultūrinės, psichologinės ir kt.) šaltinių analizę, tipologinę duomenų projekciją, interpretaciją ir separaciją iš praktinės Bažnyčios veiklos visumos išskirti faktoriai, kurie leido nustatyti pastoracijos kryptys, istorijos eigoje turėjusias ypatingos svarbos ŠSK, praktikuoto Lietuvoje iki Vatikano II S., pripažinimui. Paaiškėjo, kad: krikščionybei ateinant į Lietuvą Bažnyčioje buvo Švenčiausiojo Sakramento garbinimo teologijos ir kulto formų praktikos pakilimas, todėl šiam kultui Lietuvos Bažnyčios kūrimosi pradžioje buvo skiriamas išskirtinis dėmesys; šio kulto formos lietuviškoje pasaulėjautoje ir papročiuose rado dvasinę bei praktinę atramą, todėl eucharistinis maldingumas tapo lietuviško identiteto dalimi; sudėtingas katalikiško identiteto įtvirtinimas ir skleidimas Lietuvoje sąlygojo eucharistinio bei mariologinio maldingumų populiarumą bei jų sinergetinę praktiką pastoracijoje. Dedukciniu metodu pagrindžiama iškelta tyrimo hipotezė, kad pastoracinės veiklos tikslai ir metodai Lietuvoje iki Vatikano II S. Liturginės reformos lėmė glaudžias ŠSK sąsajas su katalikiška lietuvybės samprata ir mariologiniu maldingumu. Disertacijoje pateikiamos pastoracinės rekomendacijos, siekiant gaivinti ŠSK tradicijas Lietuvoje.
