Maldingumo raiška Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702-1762) dienoraštyje
Anotacija
Ši disertacija nagrinėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Mykolo Kazimiero Radvilos, vadinamo Žuvele, dienoraštį, siekdama atskleisti didiko dvasinio gyvenimo aspektus. Pagrindinis tyrimo šaltinis yra M. K. Radvilos dienoraštis, kurį jis rašė nuo 1719 iki 1761 metų.
Tyrime ypatingas dėmesys skiriamas Radvilos maldingumo apraiškoms, atskleidžiant jo dvasinio gyvenimo struktūrą per erdvės ir laiko organizavimą.
M. K. Radvilos maldingumą sudarė kelios esminės dalys. Pirma, tai visuotinės Bažnyčios tradicijos, kurias jis perėmė lankydamasis pamaldose ir palaikydamas glaudžius ryšius su dvasininkais. Antra, LDK pamaldumo tradicijos, kurios atsispindėjo stebuklingų paveikslų garbinime ir jų lankyme, ypač Nesvyžiaus ir Olykos ordinacijose. Trečia, Radvilų giminės tradicijos, kurias jis puoselėjo finansiškai remdamas giminės funduotas ir pastatytas bažnyčias bei vienuolynus. Ketvirta, Sobieskių giminės tradicijos, kurias jis ypač pabrėžė pamaldumu Švč. Loreto Mergelei Marijai.
Radvila suformavo ir naujas, savo šeimai būdingas, pamaldumo tradicijas. Jis rėmė giminės įkurtas šventoves ir atliko apie 54 įvairias fundacijas bei dotacijas.
Radvilos Žuvelės maldingumas apėmė stebuklais garsėjančių atvaizdų garbinimą, relikvijų lankymą ir dalyvavimą religinėse procesijose. Jis garbino tokius atvaizdus kaip Loreto Švč. Mergelės Marijos ir Žyrovičų Dievo Motinos.
Dienoraštyje Radvila dažnai minėjo bažnytines procesijas, asmenines ir bažnytines šventes, gimimo dienas bei kitus svarbius įvykius. Šios praktikos atspindėjo jo asmeninį tikėjimą ir individualias maldingumo raiškas, parodančias ne tik siekį atitikti to meto normas, bet ir giliai asmenišką dvasinį gyvenimą.
