Lietuvos ir Latvijos paribys: etninio tapatumo raiška XX a. – XXI a. pradžioje
Anotacija
Daktaro disertacijos tikslas – ištirti, kaip ir iš ko formavosi, reiškėsi ir kito Lietuvos ir Latvijos pasienio gyventojų etninis tapatumas XX a.–XXI a. pradžioje, ir atskleisti, kaip įvairūs tapatumai padeda kurti šio paribio socialinę sistemą ir, atvirkščiai – kaip pats paribys veikia tapatumų konstravimo procesus. Darbo pagrindas – 2008–2019 m. keliais etapais surinkta empirinė medžiaga taikant lauko tyrimų ir anketavimo metodus.
Ištirta, kad intensyvūs asimiliacijos ir akultūracijos procesai sudarė sąlygas susiformuoti įvairių kombinacijų, judriems etniniams ir regioniniams tapatumams, kurie šiame paribyje labiausiai prasiveržė XX a. pabaigoje prasidėjusioje globalizacijos eroje ir individams yra aktualūs iki šiol. Nustatyta, kad lietuvių ir latvių etninių grupių etniškumo sampratai svarbus etninių ribų braižymas ir palaikymas per toms grupėms reikšmingus etninius riboženklius – kalbą, religiją, šventes ir apeigas, maistą, charakterį ir mentalitetą bei vertybių sistemą. Etninių riboženklių reikšmė paribio sociokultūrinėje erdvėje yra kintanti, jie gali virsti etninėmis jungtimis, formuojančiomis bendrą paribio socialinę sistemą. Etninės jungtys ir jų paieškos padeda konstruoti paribio gyventojų daugialypius etninius ir (arba) regioninius tapatumus. Jų pagrindu galima kurti bendrą Lietuvos ir Latvijos paribio socialinę sistemą, apimančią abiejų šalių sociokultūrinę erdvę.
