Lietuvos geležinkeliai (1858 – 1990 m.): raida, architektūra ir urbanistiniai ypatumai (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacija sudarytas iš trijų dalių, kuriose atskleidžiama Lietuvos geležinkelių raida, architektūra ir urbanistiniai ypatumai. Pirmoje dalyje Geležinkelių raida Lietuvoje dėmesys telkiamas į Lietuvos geležinkelių tiesybos istoriją, ją įtakojusius veiksnius, politinius, socialinius ir ekonominius aspektus. Aptariamos skirtingų trasų tiesimo peripetijos, papildant žmonių atsiminimais, to meto aktualijomis. Šioje dalyje nemažas dėmesys skiriamas asmenybėms, kurios projektavo, tiesė ir kūrė architektūrinį šalies geležinkelių veidą.
Antrojoje darbo dalyje Geležinkelio stočių infrastruktūra, architektūros raida, ypatumai tiriama carinio, tarpukario ir sovietmečio laikotarpių infrastruktūra: keleivių stotys, geležinkeliečių tarnybiniai namai, vandens tiekimo sistema, depai – dirbtuvės, sandėliai, smulkioji architektūra. Kiekvienoje grupėje analizuojami architektūriniai savitumai, stilistinės ypatybės, pokyčiai, pabrėžiama tipinės architektūros svarba geležinkelio pastatų statyboje. Dėmesys skiriamas skirtingų architektų kūrybos braižui atskleisti, papildant tekstą jų biografijomis, iliustruojant to meto aktualijomis, užfiksuotais atsiminimai.
Trečiasis skyrius Urbanistiniai geležinkelio stočių ypatumai ir santykis su miesto audiniu skirtas urbanistiniams geležinkelių tyrimams. Jame išsamiai nagrinėjama geležinkelio stoties komplekso vidinė struktūra, funkcinės zonos, pastatų išdėstymo taisyklės, analizuojami atskirų laikotarpių skirtumai ir bendrumai. Tyrinėjamas geležinkelio stoties santykis su urbanizuota teritorija – miestu, gilinamasi į šių dviejų urbanistinių vienetų sąsajas ir įtakas vienas kito raidai. Taip pat išryškinami geležinkelio infrastruktūros objektai kaip dominuojantys orientyrai mieste ir už jo ribų.
