Lietuvos diasporos politikos formavimasis ir raida 1990-2009 metais (Istorija 05 H)
Anotacija
Disertacijoje siekiama analizuoti įvairių valstybės institucijų veiklą, susijusią su diaspora arba atskiromis jos grupėmis per pastaruosius du dešimtmečius. Abi diasporos politikos partnerės (valstybė ir jos diaspora), tiriamuoju laikotarpiu išgyveno pakilimų ir nuosmukių etapus.
Darbe stengtasi apžvelgti esminius diasporos raidos bruožus. Diasporos politika – labai platus reiškinys, apimantis daugelio mokslo šakų ypatybių, todėl šis darbas nebus vien istorinis tyrinėjimas. Iš dalies tai ir viešojo administravimo politikos analizė, švietimo ir kultūros prioritetų kaitos apžvalga, kartais atsiranda politologinis vertinimas ar sociologinio pobūdžio įžvalgos.
Darbe keliama hipotezė, jog Lietuva diasporos politikos kūrimuisi po 1990 m. patirties sėmėsi iš „smetoninės“ Lietuvos, kitaip tariant, buvo perimtas valstybės restitucinis socialinės raidos modelis. Diasporos politikos srityje tai reiškė – tautinio tapatumo stiprinimas, globa ir paramos teikimas išvykusiems, dėmesys lituanistiniam švietimui, kultūros, sporto bendrų renginių organizavimas
Per du atkurtos valstybės dešimtmečius organizaciniai darbo su diaspora klausimai buvo sėkmingai išspręsti ir įgyvendinti – buvo sukurtos valstybinių įstaigų struktūros, parengtos programos, skirtos lėšos veiklos projektams. Pradėjo veikti ne tik Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovybė Vilniuje, bet ir bendra komisija su Seimu, Vyriausybės komisija, tačiau 1938 m. deklaruota nedalomos tautos idėja nebuvo pasiekta.
