Lietuvių teatro kritika kaip socialinės veiklos laukas 1920–-1940 m. (Menotyra 03 H)

Anotacija

XX a. 3-ojo deš. pirmojoje pusėje, atsiradus nuosekliai teatrinės produkcijos pasiūlai, ją vartojančiai rinkai ir teatrinę veiklą finansuojančioms institucijoms, lietuvių teatro kritika galėjo prisiimti būdingą įvairių interesų atstovų teatro salėje vaidmenį bei atlikti įvairiuose lygmenyse veikiančio reguliacinio mechanizmo užduotis.

Sudėtingos ir daugialypės kritikos bei kritikavimo proceso dedamosios, teatrologinės minties įnašo į viešąjį diskursą bruožai, galios santykiai tarp teatro meno ir jo recepcijos skatino atidžiau pažvelgti į kritikos reiškinį ir jį patyrinėti kaip savarankišką istorijos šaltinį, kuris suteikia galimybę ne tik išryškinti savitus teatro praktikų ir jų veiklą vertinančiųjų santykius, bet ir atlikti kur kas gilesnį pjūvį: apibūdinti kultūros ypatybes konkrečiu istoriniu momentu.

Darbe analizuojamos pagrindinės kritikos lauko agentų – kritikų diskurso tendencijos 1920–1940 m., išryškinama ne tik su hermetiškais meno interesais susijusi kritikos pozicija, bet ir kritikų nuostatos, puoselėjusios konservatyvias, tradicionalistines arba „ariergardines“ teatro sampratas. Tikslingai žvelgiama į kritikų raštus, publikuotus dienraščiuose „Rytas“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“ – įtakingiausioje, t. y. su politinės galios lauku betarpiškai susijusioje periodikoje. Šių agentų sprendiniai ne tik prilygo oficialiam teatrinės produkcijos ir jos kūrėjų pripažinimui ar diskvalifikavimui, bet ir tiesiogiai atspindėjo skirtingoms socialinės erdvės frakcijoms savitas kultūrinių dispozicijų ypatybes.

Išsamiau