Italų kaip antrosios kalbos įsisavinimas: įvaikinimo iš Lietuvos situacija (Filologija 04 H)
Anotacija
Šios disertacijos tikslas – ištirti iš Lietuvos į Italiją įvaikintų vaikų kalbos raidą po įvaikinimo, didžiausią dėmesį skiriant veiksmo raiškai, kaip vienai svarbiausių komunikacijos tikslų; nustatyti antrosios, italų, kalbos įsisavinimo etapus, spartą ir ją lemiančius veiksnius; išsiaiškinti lietuvių kalbos padėtį įvaikintų vaikų kalbiniame repertuare. Šiam tikslui pasiekti buvo atlikta sociolingvistinė įtėvių apklausa, metus laiko po įvaikinimo stebėti vaikai ir rinkti tyrimui pasirinkto vaiko spontaninės kalbos duomenys, kurie vėliau transkribuoti ir užkoduoti analizei pagal programą CHILDES, atlikta išsami veiksmo / būsenos raiškos raidos analizė.
Apibendrinant atlikto tyrimo rezultatus, disertacijoje pagrindžiama, kad įvaikinti vaikai itin sparčiai įsisavina naują (K2) kalbą, jie pasiekia labai aukštą, gimtakalbiams prilyginamą, tikslinės kalbos kokybės lygį nepaisant to, kad jų kalbos įsisavinimas yra vien tik (ar daugiausia) natūralus, o ne formalus. Veiksmo raiškos raida vyksta palaipsniui nuo pragmatinių principų pereinant prie gramatinių, o gramatika įsisavinama tipiškai, sudėtingėjančia seka. Net ir vyresnių įvaikintų vaikų antrosios kalbos įsisavinimas turi tam tikrų panašumų su mažų gimtakalbių (K1) vaikų raida. Amžius nėra pagrindinis veiksnys, leidžiantis įvaikintiems vaikams greitai ir sėkmingai įsisavinti naują kalbą. Didžiausią įtaką turi tarptautinio įvaikinimo situacijoje palanki kalbinė aplinka. Per metus naujoji kalba tampa visai ar beveik vienintelė įvaikintų vaikų kalba – naujoji pirmoji kalba.
