Interjeras tarpukario Lietuvoje: veiksniai, formos, tendencijos (Menotyra 03 H)
Anotacija
Interjeras yra susijęs su mentaliteto ir reprezentacinės idėjos raiška, jis dažnai projektuojamas nesiderinant prie pastato išorinės stilistikos. Interjero erdvėse ieškoma vidinių architektūrinės stilistikos priežasčių ir daug įvairesnės tapatybių raiškos nei pastatų išorėje. Darbe siekiama parodyti tarpukario laikotarpiu gyvavusią estetinės sampratos įvairovę ir kilmę. Darbe apibūdinamos šiandien primirštos Lietuvos visuomeninių ir gyvenamųjų interjerų meninės (estetinės) savybės, siekiant praplėsti šiandien Lietuvoje vyraujančią vidaus patalpų, interjero formavimo(-si) sampratą, žmogų supančią aplinką suvokti ne vien tik kaip architektūros objektą, bet ir kaip Lietuvos gyventojų kolektyvinės kultūros ir kolektyvinio tapatumo sudėtinę dalį. Tarpukario Lietuvos interjeras tiriamas trimis pjūviais: per sociokultūrinius interjero raidos veiksnius, per išorines stilistines įrangos formas ir per tautinio tapatumo tendencijas. Darbo objektas – tarpukario Lietuvos (1918–1940 m.) visuomeniniai ir gyvenamieji interjerai, sukurti tiek profesionalių architektų, dailininkų, dekoratorių, tiek ir įrengti mėgėjiškai. Darbo tikslas – atskleisti visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų interjerų stilistinių krypčių įvairovę ir kilmę, tarpukario Lietuvos interjeruose vyravusias tendencijas. Tyrimas parodė, kad Lietuviško tautinio stiliaus teorinė formuluotė buvo maksimaliai racionali, teisinga ir patraukli skirtingoms estetinėms sampratoms, atstovavo įvairius socialinius sluoksnius bei tuo metu Lietuvoje gyvenančias tautas.
