Filosofinė Rytų Bažnyčios liturgijos egzegezė II–VIII a. graikiškuose tekstuose
Anotacija
Disertacijoje nagrinėjama filosofinės egzegezės metodų raida graikiškai apie Dieviškąją Liturgiją (Hē Theia Leitourgia) rašiusiųjų Bažnyčios Tėvų raštuose nuo II iki VIII a. Tyrime analizuojama, kaip pirmojo tūkstantmečio krikščionių mąstytojai, veikiami nekrikščioniškų filosofinių tradicijų, ypač neoplatonizmo, kūrė liturginių apeigų interpretavimo metodus. Graikiškųjų Tėvų raštuose identifikuojamos skirtingos prieigos, parodomos tų prieigų raidos trajektorijos ir nustatomi pagrindiniai istoriniai, kultūriniai ir intelektualiniai veiksniai, kurie veikė Dieviškosios Liturgijos egzegezės tradicijos raidą. Parodomos krikščioniškų ir nekrikščioniškų religinių ritualų interpretacijos tradicijų sąsajos. Analizuojamos ne tik Klemenso Aleksandriečio, Origeno, Dionizijaus Areopagiečio, Maksimo Išpažinėjo filosofinės prieigos, bet ir filosofijos idėjos, naudojamos Kirilo Jeruzaliečio, Teodoro Mopsuestiečio ir kitų kritiškai alegorizuojančios „aleksandrietiškos“ tradicijos atžvilgiu nusistačiusių autorių raštuose. Disertacijoje taip pat atskleidžiama filosofinės egzegezės metodų recepcija ir įtaka antrajame tūkstantmetyje, nagrinėjant jų įtaką Bizantijos komentatorių, Abiejų Tautų Respublikos Rytų krikščionių mąstytojų, taip pat XX a. filosofų Pavelo Florenskio ir Mircea’s Eliadės raštams bei teorijomis.
